Prieš kurį laiką Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas pristatė Europos saugumo sutarties projektą (jį galima rasti adresu <http://www.kremlin.ru/news/6152>). Apie šią sutartį Rusija kalbėjo gana ilgai, tačiau jos tekstas viešam svarstymui buvo pateiktas tik neseniai. Svariausias Maskvos argumentas šiuo atveju yra tas, kad veikiantys euroatlantinės erdvės saugumo mechanizmai (NATO, ESBO ir kiti) yra neveiksmingi, tą tariamai parodė karas Gruzijoje. Todėl Rusija ir imasi iniciatyvos, siekdama sukurti naujus teisinius institucinius galimų konfliktų ir nesutarimų sprendimo rėmus, kurie apimtų strategines platybes nuo Vankuverio iki Vladivostoko.
Kaip mano NVS šalių instituto direktoriaus pavaduotojas V. Žarichinas, Rusijos pusė paruošė gerą dokumentą, kurį galima lyginti su Helsinkio sutartimi. „Po to, kai Europos šalys pasirašys šią sutartį, ESBO turėtų išnykti, ir niekas dėl to pernelyg nenusimins“ , – sako jis. Kita vertus, jo teigimu, sutartis nebus pasirašyta, kol Europoje nebus galutinai išspręsti Kosovo, Abchazijos ir Pietų Osetijos klausimai. Savo ruožtu Strateginių vertinimų ir analizės instituto prezidentas A. Konovalovas priminė, kad, kai pasirašoma bet kokia sutartis, turi egzistuoti bendrų grėsmių supratimas. „Vargu ar tai yra mėginimas primesti Europai įsipareigojimus ginti Rusiją, jeigu mes turėsime nemalonumų Rytuose, – pareiškė jis. – Tačiau pagrindinė sutarties problema yra ta, kad (...) kyla daugybė klausimų: kokia veikla mažina kaimyno saugumą, kas tai nustato, kur skųstis, – ir atsakymų nėra. O nepuolimo principas yra užfiksuotas JT įstatuose.“
„The Wall Street Journal“, komentuodamas D. Medvedevo pasiūlymą, rašė: „Vakarų diplomatai ir analitikai teigia, kad Jungtinėse Valstijose ir kitose NATO šalyse šis projektas bus skaitomas atidžiai ir atsargiai, nes sutartis gali būti panaudota kaip esamų saugumo struktūrų – pavyzdžiui, NATO – destabilizavimo instrumentas.“ Kaip pažymėjo S. Flanaganas iš Vašingtono Strateginių ir tarptautinių tyrimų centro (Center for Strategic and International Studies), ji gali suteikti Rusijai daugiau galimybių blokuoti NATO veiklą savo narių iš Centrinės ir Rytų Europos teritorijoje. Apskritai paėmus, Vakarų reakcija į naują Maskvos iniciatyvą yra šaltai santūri: jie žada sutarties projektą išstudijuoti ir apsvarstyti, bet iš esmės neketina atsisakyti esamos Europos saugumo sistemos, kurios ramsčiai yra NATO, ES ir ESBO.
Įdomiausia yra tai, kad siūloma sutartis iš esmės nėra naudinga pačiai Rusijai. Niekam ne paslaptis, kad Maskva aktyviai bando sustiprinti savo pozicijas Ukrainoje ir Gruzijoje, prieš pastarąją jau panaudojo karinę jėgą. O sutarties 7 straipsnio antrame punkte aiškiai teigiama, kad „sutarties dalyvis gali vertinti karinį kito sutarties dalyvio užpuolimą kaip karinę agresiją prieš jį patį (...) ir turi teisę, užpultam sutarties dalyviui sutikus, suteikti jam būtiną pagalbą, taip pat ir karinę (...)“. Praktiškai tai reiškia, kad, jeigu, pavyzdžiui, JAV, Rusija, Gruzija ir Ukraina prisijungs prie sutarties, Amerika galės be jokių problemų suteikti karinę pagalbą Gruzijai ir Ukrainai (kurios nėra NATO narės), jeigu Rusija užpultų vieną iš šių valstybių. Be to, Rusija sutartyje akivaizdžiai leidžia suprasti, kad NATO plėtra neturėtų vykti be diskusijų su ja. Tačiau pasirašę sutartį Vakarai savo ruožtu gali suabejoti Rusijos veiksmais ŠBO ar KSSO (teoriškai, pavyzdžiui, Irano priėmimas į ŠBO kelia grėsmę JAV saugumui), o Rusijai vargu ar to reikia.
Žinoma, galima teigti, kad Maskvai galimybė kontroliuoti NATO plėtrą yra svarbesnė už ką tik minėtus minusus. Tačiau, net jeigu Vakarų valstybės sutiktų pasirašyti sutartį, jos a) galės pareikšti, kad Aljanso plėtra „rimtai neliečia“ Rusijos interesų (jie ir dabar teigia, kad ji nėra nukreipta prieš Maskvą); b) sutartyje numatyta, kad visi sprendimai turėtų būti priimami konsensusu, o jis yra labai abejotinas (Rusija versus Vakarai); c) kaip problemos sprendimo mechanizmas sutartyje yra numatyta konferencija, ir jos sprendimai yra privalomi, tačiau jokios sankcijos už sprendimų pažeidimą nėra numatytos. Taigi, net jeigu Vakarų valstybės pasirašytų sutartį, tai dar nereiškia, kad ji leistų Rusijai sustabdyti NATO plėtrą.
Trumpai sakant:
1. Sutartis yra palyginti neapibrėžta (pavyzdžiui, ką reiškia – veiksmai, „rimtai paliečiantys“ sutarties dalyvių interesus?);
2. Vakarų reakcija į ją yra gana skeptiška, ir vargu ar ji bus pasirašyta;
3. Sutartis iš esmės yra nenaudinga pačiai Rusijai.
Pagaliau, paskutiniame (14) sutarties projekto straipsnyje rašoma: „Kiekvienas dalyvis turi teisę pasitraukti iš šios sutarties, jeigu jis nuspręs, kad išskirtinės aplinkybės, susijusios su šios sutarties turiniu, kelia grėsmę jo svarbiausiems interesams.“ Perskaičius šį punktą, iš karto ateina nusivylimas, ir iki tol buvęs silpnas entuziazmas dingsta galutinai. Kitaip tariant, tarptautinė politika rėmėsi, remiasi ir remsis realizmo paradigmos principais, o tai reiškia, kad, kai tik sutartis taps nenaudinga, Rusija iš jos pasitrauks pirmoji (kaip kad Amerika pasitraukė iš 1972 m. PRGS sutarties). Tai kam tada reikalingi visi šie žaidimai?
Manytina, kad Rusijos tikslas šiuo atveju yra labai paprastas. Jį tiksliai suformulavo fondo „Peterburgo politika“ prezidentas M. Vinogradovas. Jo teigimu, Maskvos iniciatyva gali tapti jos „papildomu koziriu santykiuose su ES [ir JAV]: mes siūlėme, jūs atsisakėte“. Kitaip tariant, Rusija puikiai supranta, kad sutartis yra iš anksto pasmerkta: Vakarai jos niekada nepasirašys, nes ji yra jiems akivaizdžiai nenaudinga. Tačiau jų faktinis atsisakymas ir yra tai, ko Maskva siekia, kad dar kartą galėtų pareikšti, kokia „nekonstruktyvi“ yra Amerika ir Europa; dar daugiau, jeigu jos nenori pasirašyti tarpusavio pasitikėjimu pagrįstos sutarties, vadinasi, laiko Rusiją priešu ir puoselėja jos atžvilgiu agresyvius planus, kurių nenori atsisakyti.
Todėl svarbiausia Vakarų užduotis yra „permesti kamuolį“ į Rusijos pusę, t. y. parodyti, kad veikiantys euroatlantinio saugumo mechanizmai yra veiksmingi, o jeigu Rusija mano priešingai, tai tikriausiai dėl to, kad pati elgiasi nekonstruktyviai ir taip griauna tarpusavio pasitikėjimo pamatus.
Vadim Volovoj, VU TSPMI doktorantas
