Buvo be dvidešimt trys, kai įžengiau į muzikos klasę, dar nieko nebuvo. Puiku, turėsiu progą apšilti prieš pamoką. Susiradau savo gitarą ir atsivertusi sąsiuvinį, ėmiau miklinti pirštus. Džiaugiausi, jog neprireikė nė savaitės, kad pasivyčiau visą grupę; vis dėl to nebuvau tokia jau ir prasta.
Netrukus į klasę įžengė Vakaris, tiesiu taikymu nuėjo prie mokytojos stalo ir pasiėmė kelias knygas, apsisukęs grįžo prie durų, jau buvo beimąs už rankenos, tačiau persigalvojo ir atsisuko į mane. Ilgai nieko nesakė, tik spoksojo pilkomis akimis. Iš paskutiniųjų tvardžiausi nenusisukdama, galų gale, juk jis tai pradėjo.
Vakaris neskubėdamas priėjo ir atsirėmė į suolą priešais mane. Spoksojome, kaip du boksininkai vienas į kitą prieš paskelbiant pirmąjį raundą. Slinko sekundės, o jis vis žiūrėjo ir nieko nesakė.
– Kas? – nebeiškenčiau.
Šis tik truktelėjo pečiais.
– Ko gero turėčiau atsiprašyti… – pasakė taikiu tonu, lyg kalbėdamas apie orą, – tiesiog dauguma jau pripratę prie tokio mano elgesio… O tu… Na, į viską reaguoji pernelyg rimtai.
Nepatikliai kilstelėjau antakį, bandžiau perprasti ar jis kalba rimtai ar tik vėl bandys pasišaipyti… Atrodė, jog bandė taikytis…
– Tai tu visus žudai savo karčiomis frazėmis?
– Em… Taip, – šyptelėjo nuleisdamas galvą.
Pirmą sykį Vakaris man nusišypsojo. Jis netgi atrodė šiek tiek gražus, kai taip nesiraukė ir nebandė vaizduoti įsižeidusios asmenybės. Atsakiau jam drovia šypsena.
Besiplaikstydama sijonu į klasę įplasnojusi Viltė, mus pamačiusi, akimirkai stabtelėjo.
– Ooo… Ar aš ką nors praleidau ar jūs iš tiesų kalbatės? – greitai paklausė išpūtusi akis.
Viena iš Viltės keistenybių buvo ta, jog ji nepailsdama stengėsi mus lyg ir sutaikyti.
Žiūrėjome į ją šiek tiek apstulbę. Ji taip greit perbėgo klasę ir prisėdusi prie mūsų, žvelgė nekantrumo kupinomis akimis.
– Vėl gėrei kavą su kofeinu? – pasakė Vakaris paveldamas jai plaukus, – tavo akys krenta iš akiduobių, patikėk, vaizdelis ne iš maloniųjų…
– Ai, liaukis, – suprunkštė ir pažvelgė į mane.
– Na?
– Kas?
– Nebekariaujat?
– O mes kada nors kariavom? – nekaltai paklausiau.
Pastebėjau, kaip Vakaris nusisukdamas paslėpė šypseną ir pakilęs nužingsniavo link išėjimo.
– Pasimatysime pirmadienį, – šūktelėjo ir pradingo už durų.
– Kodėl jūs man nieko nesakot? – staiga įsižeidė Viltė.
– Tai, kad nėra ko sakyti, – nutęsiau.
Viltė susidėjo rankas ant krūtinės ir patempė lūpą. Tikėjausi, kad tai tik apsimestinis abejingumas. Per šias kelias savaites pakankamai ją pažinau, žinojau, kad po kelių minučių vėl šypsosis lyg niekur nieko.
Parėjusi namo numečiau kuprinę ir kyštelėjau galvą į didįjį kambarį.
– Labas, jau grįžau, – pranešiau mamai.
Ši sėdėjo ant juodos odinės sofos ir laikė kažkokius aptrintus popierius, man pasirodžius net krūptelėjo, regis, negirdėjo, kaip trinktelėjau durimis. Sutrikusi kilstelėjo akis ir nejaukiai šyptelėjo.
– O, greitai grįžai… – sumurmėjo.
Greitais rankų judesiais sudėjo popierių krūvelę į nedidelę dėžutę ir atsistojo. Prisimerkusi nužvelgiau ją, atrodė įsitempusi.
– Greitai? – nutęsiau, – jau beveik penkios…
– O, net nepastebėjau… Tuoj grįš Tadas… – murmėjo sau po nosimi praeidama pro šalį.
Nusekiau ją žvilgsniu, susikišau rankas į kišenes ir nedrąsiai žengtelėjau link jos kambario.
– Viskas gerai? – paklausiau. Ji išties atrodė keistai.
– Taip, žinoma, – atsakė per daug linksmai, – Beje, radau darbą…
– Puiku, – nusišypsojau; ar man tik pasirodė ar ji tikrai nukreipė kalbą?
– Pradėsiu dirbti nuo pirmadienio… – ėmė pasakoti.
Išklausiusi jos ilgą pasakojimą apie darželio direktorę „mis mėlynieji aukštakulniai“, nupėdinau į savo kambarį. Nekantravau parašyti laišką Rugilei, jau kelias dienas su ja nekalbėjau.
„Sveika, Rugile, nepatikėsi, nors ši diena ir nebuvo tobula…“
Greta (kita dalis antradienį)
Palaikykime įrašų autorę, kuri bando parašyti knygą!
Skaitykite romaną nuo pradžių: spauskite čia!
