Kone pusę valandos virš Lietuvos klaidžiojęs rusų naikintuvas Apvaizdos malone nukrito ne ant „Mažeikių naftos“, todėl viskas, kas susiję su šiuo visiems Lietuvos žmonėms itin svarbiu ūkio objektu, tebėra aktualu ir diskutuotina.
Užtat ir šio komentaro tema – ne apgaulingos saugumo iliuzijos užmigdyta krašto apsaugos sistema, besiblaškantis ministras G. Kirkilas bei munduro garbę bet kokia kaina ginantis kariuomenės vadas V. Tutkus, o naujas „Mažeikų naftos“ privatizavimo raundas.
Tai, ką patyriau 1999 metais bandydamas sustabdyti nusikalstamą konservatorių aferą, šiandien leidžia man daryti tam tikrus sugretinimus, atskleidžiančius daug ano ir dabartinio, dar tik rengiamo privatizavimo panašumų.
Kaip ir prieš šešerius metus, taip ir dabar „Mažeikų naftos“ privatizavimą gobia paslapties šydas. Tada derybas su „Williams“ asmeniškai vedė tuometis premjeras G. Vagnorius, o jam talkino ūkio ministras V. Babilius. Žadėdamas kelis šimtus milijonų litų kasmetinių įplaukų G. Vagnorius, palaikomas Seimo konservatorių bei krikščionių demokratų daugumos, drąsiai pūtė miglą į akis visai Lietuvai.
Dabartinis premjeras A. Brazauskas, demagogijos meną įvaldęs dar kompartijos laikais, pastaruoju metu dažną dieną nerausdamas dėstė vis naujas “Mažeikių naftos” ateities versijas ir niekas nežino, kokį siurprizą Lietuvos žmonėms jis iš tikrųjų rengia. Juo labiau kad premjeras ir ūkio ministras skirtingai vertina “Mažeikų naftą” strateginiu požiūriu. Kai kuriais pasisakymais A.Brazauskas netgi leido suprasti, kad ši įmonė jam – tarsi kokia Didžiasalio plytinė.
Trečiaisiais nepriklausomybės metais Seimo pirmininkas V.Landsbergis, ėmęsis nebūdingo parlamento vadovui darbo, pats parengė net Vyriausybės nutarimo projektą: „Mažeikių naftos“ – Lietuvos valstybės įmonės apyvartos kapitalo trūkumui išlyginti, kiek reikės, panaudoti lėšas (šiuo metu jų yra 147 mln. USD), gautas pardavus tam tikslui išleistas euroobligacijas“.
Nors ekonominė situacija per šešerius metus gerokai pasikeitė, pinigų valstybei trūko ne tik tada, tad praėjusį ketvirtadienį penktasis Seimas iš esmės jau palaimino premjero A. Brazausko idėją skolintis iki 3 milijardų litų „Mažeikų naftos“ akcijoms išpirkti.
1999-aisiais vykdytą įmonės privatizavimą lydėjo propagandiniai šūkiai apie Europos Sąjungą, NATO ir energetinę nepriklausomybę nuo Rusijos. Dabartinį privatizavimą valdantieji dailina pažadais grąžinti indėlius, vykdyti socialines programas ir atlikti kitokių žygių dėl tautos gerovės.
Kaip tada absoliutaus Seimo daugumos pritarimo sulaukęs V. Landsbergis, šiandien koalicijos partnerių paramą užsitikrino A. Brazauskas.
Ar reikia priminti, kuo baigėsi tariamoji energetinė nepriklausomybė nuo Rusijos? Rezultatą žino net vaikai – didesnioji ūkinio darinio, į kurį įeina “Mažeikių nafta”, Būtingės terminalas ir Biržų naftotiekis, akcijų dalis (53,7 proc.) šiandien priklauso Rusijai.
O juk Būtingės terminalas, kainavęs milžiniškas skolintų pinigų sumas, buvo statomas būtent kaip alternatyva tam atvejui, jeigu imtų strigti naftos tiekimas iš Rytų kaimynės?
Šiame kontekste keletą žodžių reikėtų pasakyti apie Valstybės saugumo departamento vaidmenį. Tendencingomis pažymomis pakenkęs ne vienai Lietuvos ir užsienio ūkio įmonei, o tiesiai sakant – valstybei, M. Laurinkaus vadovaujamas saugumas gėdingai pražiopsojo seniai rengtą planą, pagal kurį „Williams“ už A. Brazausko vadovaujamos Vyriausybės nugaros „Mažeikių naftą“ pardavė rusų koncernui „Jukos“.
Beje, kaip ministras pirmininkas 1999 metais nesulaukiau jokios Valstybės saugumo departamento pagalbos mane dominusiais galimų „Williams“ įsitvirtinimo Lietuvoje pasekmių klausimais.
Dar vienas bendras abiejų privatizavimų požymis yra tas, kad šie procesai vyksta be parlamentinės kontrolės. Seimo ir Vyriausybės unisonas šiais atvejais primena ne demokratinės valstybės valdžios institucijų sąveiką, o klanams būdingas žaidimo taisykles.
Optimizmo neįkvepia ir prezidento pozicija. Pripažinęs su „Williams“ ir Lietuvos sandoriu susijusią riziką aną kadenciją V. Adamkus gąsdino, girdi, projektui žlugus, naftos komplekso skolas mokės ne kas kitas, o Lietuvos piliečiai.
Dabar valstybės vadovas išreiškė susirūpinimą dėl to, kad Vyriausybė iš anksto teikia pagrindo manyti, jog būsimasis „Mažeikių naftos“ pirkėjas jau pasirinktas.
Tikėtina, jog pritaręs sandėriui su „Williams“, V. Adamkus ir dabar paklus tiems, kurie šiandien Lietuvoje turi realią galią. Nepanašu, kad A. Brazauską sugraudintų viešas V. Adamkaus atodūsis, girdi, jis norėtų, kad procesas vyktų skaidriai.
Tačiau apie kokį skaidrumą galima kalbėti, kai strateginė įmonė vėl, kaip ir 1999-aisiais, parduodama be konkurso, Privatizavimo komisijai skirtas stebėtojo vaidmuo, o visuomenei apskritai nesuteikta teisė žinoti bent elementariausius derybų principus.
Dar vienas neginčytinos svarbos veiksnys yra didžiuosius sandorius lydintis asmeninis suinteresuotumas. Įkėlusi koją į Lietuvą ir dovanų gavusi „Mažeikių naftą“, bendrovė „Williams“ vėliau priglaudė naftos įmonės privatizavimo laikais JAV ambasadoriumi Lietuvoje dirbusį K. Smithą.
Tegu tai bus sutapimas, bet pačiame Vilniaus senamiesčio centre suspindo didingi rūmai, o sostinės pakraščiuose iškilo kuklesni namai.
Dideli sandoriai jų vykdytojų nuotaiką paprastai ypač pakelia artėjant rinkimų kampanijai ir net jos metu. Tiesa, „Williams“ atveju šis dėsningumas buvo pažeistas ir amerikiečių pergalė Lietuvos konservatoriams atnešė triuškinamą pralaimėjimą tautos akyse, o kartu ir politinėje arenoje.
Tačiau tai netrukdo konservatorių ir Seimo opozicijos lyderiui A. Kubiliui šiandien akiplėšiškai kelti save ant postamento ir ciniškai siūlyti dabartinei Vyriausybei pasimokyti iš to, kaip prieš šešerius metus konservatoriai pardavė „Mažeikių naftą“. Žinoma, teisingiau būtų sakyti – ne pardavė, o su gausiais priedais įdavė įmonę amerikiečiams ir vėliau liokajiškai jiems patarnavo, apmokėdami sąskaitas net už tam tikrais atvejais užjūrio vyrų naudotas apsaugos priemones.
Vieną dieną manęs, kad žmona turi „šiek tiek“ viešbučio akcijų, kitą rytą sužinojęs, jog K. Brazauskienė valdo kone viską, ir premjeras tęsia tautos mulkinimo spektaklį. Šiandieninės Lietuvos aktualijos iš tikrųjų primena vieno aktoriaus spektaklį, kuriam net scenografiją – Valdovų rūmų muliažą – sukūrė pats tragikomedijos autorius ir atlikėjas.
Šio priverstinio, daugeliui apkartusio spektaklio žiūrovai – nuskurdinti, nusivylę, vis labiau prarandantys tikėjimą ateitimi, todėl abejingi viskam, kas aplink vyksta, Lietuvos žmonės. Tie, kurie dar nepasitraukė svetur ieškoti pakenčiamesnio gyvenimo. Beje, žmonės traukiasi iš Lietuvos ne vien dėl sotesnio kąsnio, bet ir veikiami aplink tarpstančios neteisybės.
Kažkodėl beveik negirdėti Bažnyčios vadovų balso. Simptomiška, kad abejingumas apėmė ir šviesuomenę, nors, atrodytų, būtent šis visuomenės sluoksnis turėtų ir galėtų veiksmingai pasipriešinti negerovėms, griaunančioms valstybę ir nuodijančioms tautos sąmonę.
Visuomenės apatija dar labiau skatina valdančiųjų amoralumą. Maža to, kad priimami korupciniai įvairaus plauko vertelgoms tarpti sukurti įstatymai. Kitais teisės aktais įteisinama norma, kad valstybę ir visus žmones apiplėšusius veikėjus tarsi skydas gintų senaties terminas, kurio sulaukti jiems leidžia ne kas kita kaip įstatymuose įžvalgiai paliktos landos.
Kaip tik todėl Seimo Liberalų demokratų frakcija siūlo įteisinti nuostatą, kad už didelę žalą, padarytą valstybei ir jos ekonominiams interesams, nebūtų taikomas senaties terminas. Antraip pergalę visada švęs ne teisingumas, o veikėjai, kuriuos gina politizuota, kaip šiandien Lietuvoje, teisėsauga.
Jau girdžiu humanistų balsus, girdi, senatis netaikoma tik karo nusikaltėliams, kitaip sakant, tiems, kurie nusikalto prieš žmoniją. O prieš savo tautą? Kas žino, kaip milijardais skaičiuojami tautos apiplėšimai atsiliepė konkrečių žmonių likimams? Kas skaičiavo, kiek Lietuvos piliečių dėl nepakenčiamų gyvenimo sąlygų papildė kraupiąją savižudybių statistiką? Ką toks gyvenimas pastūmėjo į nusikaltimus, kam pravėrė kalėjimų vartus?
Ar panašūs klausimai ateityje išliks tokie pat skaudūs, priklausys ir nuo to, kiek viešumo bei ekonominio pagrįstumo įrodymų išreikalausime iš „Mažeikių naftą“ parduodančių politikų.
„Omni laiko“ redakcijos nuomonė nebūtinai sutampa su straipsnyje išdėstytais teiginiais.
