Sigitas STASAITIS
Šiauliečio rašytojo Stasio, pasirašančio Erirono pseudonimu, kūrybos ištraukas yra spausdinusi ir "Akistata". Šįkart mūsų laikraščio skaitytojams jis papasakojo stebėtiną nuotykį, kuris dar tik bus sudėtas į knygą. Kartą Stasys taisė televizorių sutuoktiniams, kurie pasibėdojo dėl vyro kaltės negalį susilaukti vaiko. Stasys pasisiūlė porai padėti lovoje... Suintrigavo? Tada skaitykite šią nekasdienę istoriją.
- Istorija nutiko maždaug prieš 40 metų, tikslios datos nė pats nepamenu. Tada labai trūko gerų televizorių taisytojų. Kai pasklido garsas, jog esu geras meistras, pradėjau sulaukti kvietimų pataisyti televizorių ne tik Šiauliuose. Žinoma, į Alytų ar Šilutę nevažiuodavau, bet po aplinkinius rajonus pasitrankyti teko ne kartą, - taip savo pasakojimą pradėjo Stasys, tyčia paprašęs neminėti jo pavardės. - Vienos tokios nekaltos kelionės metu ir nutiko tas neįtikėtinas nuotykis.
Kartą Stasys atvyko į vieną šiaurės Lietuvos miestelį, kurio pavadinimo nenorėtų viešinti. Pagal adresą užrašų knygelėje šiaulietis susirado jį kvietusių žmonių jaukų nuosavą namuką. Prie durų pasitiko dar gana jauna pora. Abu - darbo žmonės, bet ne girtuokliai, tvarkingi, gražūs. Kaip tuomet buvo priimta, meistro laukė ant stalo paruoštos vaišės ir net butelis velnio lašų.
Gerai įvaldęs amatą šiaulietis greitai sutaisė televizorių ir buvo pakviestas prie stalo pasivaišinti. Įsišnekėjęs su pora Stasys išgirdo apie juos kankinančią vieną didelę problemą - sutuoktiniai negali turėti vaikų.
Atlapaširdžiai žmonės svečiui papasakojo, kad daug kartų lankėsi pas medikus, tyrėsi. Šie nustatė, kad dėl nevaisingumo kalta ne žmona, o vyras. Trumpai tariant, jis mylėtis su moterim gali kuo puikiausiai, o štai susilaukti palikuonio - ne. "Mes su žmona jau tariamės įsivaikinti kokį nors našlaitį, - prisipažino šeimos galva. - Tik bėda - išsirinkti gerą vaiką ne taip lengva, be to, daug vargo ir biurokratinių kliūčių".
Tai išgirdęs Stasys nustebo: "Argi logiška įsivaikinti visiškai svetimą vaiką, kai galite lengvai įsitaisyti pusiau savą? - aštrų klausimą iškėlė svečias. - Žmona tai sveikutėlė, gimdyti gali!"
Sutuoktiniai, vis dar nesuprasdami užuominos, mirksėjo akimis. Nepamirškime, kad tai buvo gūdus sovietmetis. Tarybiniai žmonės, vien išgirdę žodžius "seksas", "donoro sperma" ar "dirbtinis apvaisinimas", droviai nurausdavo. Vargu ar bent viena dirbtinio apvaisinimo klinika jau veikė net Sovietų Sąjungos sostinėje Maskvoje. Tad kur tau, pilkas kaimo žmogeli iš provincijos, tokios paslaugos! Visa tai pora ir paaiškino nesupratingam atvykėliui.
"Nesąmonė. Kam tas nesveikas dirbtinis apvaisinimas, kai aplink pilna gražių, sveikų, paslaugą atlikti pasirengusių vyrų? - neatlyžo Stasys. - Net ir aš puikiausiai galėčiau tokį dalyką padaryti! O ką - nerūkau, negeriu ir pažiūrėkit, ar blogai atrodau?"
Stojo nejauki tyla. Nevaisingasis sutuoktinis ėmė vertinančiai, lyg perkamą arklį nužiūrinėti svečią, nerasdamas jo išvaizdai priekaištų, o jo žmona pritariamai pliaukštelėjo rankomis: "Vyreli, mane irgi baugina tie našlaičiai iš vaikų namų. Gi žinai, daugelis jų - girtuoklių ir prostitučių vaikai. Genų neapgausi - paskui bijok, kad mūsų išsirinktas ir paaugintas vaikelis nenueitų tėvų pėdomis, mums širdis draskydamas. O čia gimtų savas pupuliukas... Na - beveik savas, tikrai gi svetimu nepavadinsi..."
Viską apmąstęs šeimos galva sutiko, tad prie stalo prasidėjo būsimos "operacijos" detalių aptarimas. Sutuoktiniai pareiškė, kad norėtų sūnaus, bet Erironas tam irgi buvo pasiruošęs. Jis paaiškino žinąs, kad sūnų pradėti reikia devintą dieną po mėnesinių. Tai, girdi, sena liaudies medicinos paslaptis. Ją žinodamas ir pats Stasys pasinaudojo - jis augina ir sūnų, ir dukrą. Ir jo brolis tokią pat porelę vaikų turi. Visi trys greitai apskaičiavo, kad reikiama diena - po 3 savaičių.
Nevaisingasis vyriškis Stasiui pažadėjo atsilyginti 500 rublių - tiems laikams didžiule suma. Bet iškėlė dvi sąlygas. Pirma, žmonos apvaisintojas privaląs iki pat sutartosios dienos negerti nė lašo svaigalų. Antrasis noras - truputį keistas. Jis pareiškė vaiko užmezgimo proceso metu gulėsiąs... po lova. "Man reikia žinoti, kad viskas gerai, kad žmonos nenuskriausi, - paaiškino savo liguistą smalsumą. - Kad nebus jokių iškrypėliškų netikėtumų ar dar ko netikėto. Žodžiu, dėl tvarkos". Truktelėjęs pečiais Erironas sutiko - tegul drybso jis po ta lova, jei jam nuo to smagiau. Ir išvyko namo ruoštis atsakingam darbui.
Sutartą dieną vėl atvykęs Stasys pamatė, kad sutuoktiniai pasiruošę ir jo laukia. Ant stalo - šįkart dar gausesnės vaišės, dar didesnis butelis. Tačiau, žinoma, užstalė palauks.
- Sutuoktinis, kaip buvo žadėjęs, susirang4 po lova, o mes su jo žmona nusirengėme ir atsigulėme. Aš ją paglamonėjau, švelniai apčiupinėjau - juk prieš pradedant bet kokį reikalą reikia ištyrinėti darbo vietą, ir saugumo technikos taisyklės to reikalauja, - juokėsi Stasys. - Moteriškė susijaudino, ėmė virpėti. Tada ir pradėjome.
Pasak Erirono, "nevaisingumo gydymo" procesas moteriškei taip patikęs, kad netrukus ji ėmusi leisti visokius garsus, dūsauti. Vėliau po lova lindėjęs jos vyras prisipažino, kad jei tai būtų ilgiau užsitęsę, jis būtų nebeištvėręs ir išlindęs raminti savo brangiausiosios. Tačiau sutuoktinis ištvėrė, darbas buvo sėkmingai užbaigtas, ir visi trys vėl susėdo prie stalo paminėti tokią svarbią dieną. Kadangi Stasys beveik negeria, pakėlęs vos vieną simbolinę taurelę "už įpėdinį", jis atsisveikino ir išvyko namo į Šiaulius.
Praėjus 9 mėnesiams, kai Erironas keistąjį nuotykį buvo jau užmiršęs, staiga gauna pranešimą, kad jo vardu iš žmogaus Stasiui nežinoma pavarde atsiųsta pinigų perlaidą. Nuėjęs į paštą (sovietmečiu pinigai buvo siunčiami per šią įstaigą) Stasys pamatė 500 rublių sumą ir viską suprato.
Mums, skaitytojams, žinoma, labiausiai smalsu, kas gi gimė tai moteriškei - berniukas ar visgi mergaitė? Erironas tikina vėliau sutikęs jo "išgydytos" žmonos vyrą, o tas džiaugsmingai pasigyrė, kad šeima sėkmingai pasipildžiusi dvyniais - jie su žmona laimingi augina ir sūnų, ir dukrą!
- Daugiau niekada nei šio vyro, nei jo žmonos nebuvau sutikęs. Šiandien jų gal net nebėra tarp mūsų, gyvųjų.
Tai ne vienintelis būsimo rašytojo nuotykis taisant televizorius. Pasak Stasio, betaisydamas jis dar vieną kartą buvo įsitaisęs pas moterį į lovą. Šios bėda buvo kita - ji buvo labai nesėkmingai ištekėjusi.
- Ta moterėlė man guodėsi, kad jos sutuoktinis lovoje buvo visiškas nevėkšla, ji jo visai nedomino. Po vakaro su manimi moterytei suspindo akys, ji liko viskuo labai patenkinta. Na, suprantate, ką noriu pasakyti... - pasakojo Erironas.
Dabar, kai Stasys pensininkas, jis vis dar sulaukia iš moterų dėmesio. Ne, pataisyti televizorių jo nebekviečia... Šiaulietis tapo rašytoju. Už savo pinigus jis yra išleidęs kelias knygeles, visas sėkmingai pardavė. Kaip neparduos - viena moteriškė jam parašė, kad Stasio knygelė jai padėjusi išgyti nuo depresijos! Paskutinįjį savo kūrinį rašytojas pavadino "Nematomoji vizija - Erirono vizijos". Na o į pačią naujausią žada sudėti nuotykius, kurių daug patyrė gyvenime. Kaip kilęs iš daugiavaikės šeimos užaugo ir dirbo šachtose, po to 20 metų tarnavo Sovietų armijoje, buvo komandiruotas į Afganistaną ir Egiptą, kaip po to Lietuvoje užaugino vaikus ir, žinoma, kaip moterims kartais taisė ne tik televizorius...
"Meilė - gyvenimo šviesa. O santuoka - sąskaita už šviesą. Tad pakelkime taures, kad šviesos ir sąskaitos skirtumai nebūtų pražūtingi", - rašo Erironas savo paskutinėje knygelėje.
S. Stasaičio nuotr.
(Erironas.jpg) Būdamas jaunas rašytojas Erironas vienai moteriai pataisė ne tik televizorių, bet ir nesulaukiamų palikuonių problemą.
