Sigitas STASAITIS
Remigijus Beresnevičius (27 m.) prieš 4 metus susidūrė su piktinančia neteisybe. Vyras pavaišino savo pažįstamą Antaną Kutkų (49 m.), o kai nusnūdęs atsibudo, pamatė, jog yra apvogtas - netekęs mobilojo telefono bei 180 litų. Nepasitikėdamas policija apvogtasis į pagalbą pasitelkė kaimyną Arvydą Pocių (41 m.) ir abu įtartajam kumščiais "atgaivino atmintį". R. Beresnevičius atgavo savo telefoną, bet kone dešimtmečiui atsidūrė už grotų. Na o neištvėręs kankinimų A. Kutkus mirė. Ši pamokanti istorija tiems, kurie dar nori patys bausti vagis ar chuliganus.
Vagystė per išgertuves
2005-ųjų rugsėjo 24-ąją Viduklės geležinkelio stoties gyvenvietėje (Raseinių raj.) R. Beresnevičius sutiko pažįstamą Antaną Kutkų. Tądien Remigijus buvo itin gerai nusiteikęs, norėjo išgerti, todėl sutiko Antaną pavaišinti.
Antanas nebuvo ir negalėjo būti didelis Remigijaus bičiulis. A. Kutkus - kone dvigubai vyresnis. Remigijus dirbo, be to, nors ir buvo lygtinai teistas, dar nesėdėjęs kolonijoje. Na o Antanas ilgėliau neapsunkindavo savęs naudingu darbu visuomenei. Nes, ką čia slėpti, kalėjimas buvo jo antrieji namai. Ne kartą ir ne du teistas A. Kutkus už grotų buvo praleidęs nemenką savo sąmoningo gyvenimo dalį.
Tačiau vyrus jungė pomėgis išgerti, o R. Beresnevičius tądien kaip tik turėjo pinigų. Tad Remigijus parduotuvėje nupirko butelį ir pažįstamieji nudrožė jį ištuštinti.
Tik bėda - kauštelėjęs Remigijus užsnūdo. Atsibudęs jis kambaryje neberado ne tik sugėrovo, bet ir mobilaus telefono kišenėje. Negeros nuojautos apimtas apvogtasis dar čiuptelėjo už kišenės. Piniginė buvo vietoje, bet joje laikyti 180 litų - jau ne...
Nuvyko pamokyti į namus
Piktas grįžęs namo R. Beresnevičius užsuko pasiguosti pas savo kaimyną Arvydą Pocių. Vyrai įsipylė po kokteilį, ir svečias šeimininkui papasakojo, kaip buvo sugėrovo klastingai apšvarintas. Mintį kreiptis į policiją kaimynai iš karto atmetė. Kas iš tos mūsų policijos - kol surašys pareiškimą, protokolus, duomenis, kol teiksis pradėti ieškoti įtariamojo, gražiuoju su juo kalbėtis... Be to, daug kartų teistas Antanas - ne koks pirmą kartą tardomas nepilnametis, tikrai neprisipažins. "Juk žinom, kur tas ilgapirštis gyvena. Reikia nuvažiuoti į jo namus ir patiems vagišių gerai pamokyti!" - prie taurelės vyrams gimė tokia mintis.
Tarė - padarė. Kadangi abu kaimynai buvo išgėrę, nė vienas nenorėjo sėsti už vairo. Tam darbui Arvydas pasikvietė savo keturiolikmetį sūnų Arminą, kuris mielai sutiko padėti - koks paauglys nenori pavairuoti? Trijulė sukrito į A. Pociaus mašiną "Audi 80" ir nuburzgė prie Viduklės geležinkelio stoties gyvenvietės Žemaičių plento 23-iojo namo, kur žinojo gyvenant A. Kutkų.
Įtariamąjį vyrai rado namie geriantį su kažkokiu Kačkausku. Pastarajam buvo liepta, jei dantys brangūs, greičiau lįsti į spintą ir užsikimšti ausis, o Antanui įsakyta geruoju grąžinti pavogtąjį telefoną bei pinigus. Iš pradžių A. Kutkus melavo daiktų neėmęs, bandė gintis peiliu. Tačiau A. Pocius pasičiupo pagalį, o augalotas R. Beresnevičius peilį išmušė ir vagišiui kaip reikiant įkrėtė į kailį. Antanui iš karto "sugrįžo atmintis" ir jis svetimą telefoną grąžino. Tik pinigų - ne, tie jau buvo išleisti.
Nenurimo, kol neužmušė
Parvažiavę pas A. Pocių triumfuojantys "teisingumo vykdytojai" vėl susėdo prie butelio aptarti "operacijos rezultatų". Nuo svaigalų emocijos kaito, protas - temo. Galop vyrai nutarė, jog reikia dar kartą pamokyti vagį. Abu vėl sėdo į mašiną, o mažametis A. Pocius - už vairo.
Įsiveržę pas A. Kutkų, R. Beresnevičius su A. Pociumi vėl jį primušė. Ir to nepakako. Antaną lyg maišą įmetė į mašinos bagažinę ir išvažiavo į mišką. Vėliau Remigijus naiviai bandė teismą įtikinti, kad Antanas pats paprašė nuvežamas į girią ir, kad nesuterštų sėdynės, užsiėmė vietą bagažinėje.
Miškelyje Antanas buvo vėl žvėriškai mušamas, spardomas, daužomas pagaliu, mėtomas grumstais. Kalbama, kad vėliau mokykloje A. Pociaus sūnus gyrėsi, kad net ir jis prisidėjęs "pamokant tą netikėlį", bet, žinoma, pareigūnams tokių žodžių išsigynė.
Egzekucijos pabaigoje, prieš išvažiuodami namo, "teisingumo vykdytojai" peiliu supjaustė A. Kutkaus drabužius - kad vagiui būtų gėda grįžti namo.
Tačiau A. Kukui jau reikėjo nebe namo, o į ligoninę. Ten netrukus sumuštasis mirė. Skrodimą atlikę ekspertai kalbėjo seniai nematę taip žiauriai sužaloto žmogaus: nuo smūgių bei spyrių ne tik sukrėstos smegenys, bet ir plyšęs inkstas, kepenys, blužnis, žarnos, pilvaplėvė! Negana to, lūžę šonkauliai bei nugarkaulio slanksteliai sužeidė vidaus organus. Prasidėjo vidinis kraujavimas, nuo kurio ir užgeso A. Kutkaus gyvybė.
Rengti egzekucijų neverta
Prasidėjus teismui, buvusi nužudytojo žmona pateikė pažymas, kad sutuoktinis buvęs pavyzdingas tėvas - girdi, net vaikščiojęs į tėvų susirinkimus. Netgi suskaičiavo, kad Antanas būtų sumokėjęs 42 000 litų alimentų ir paprašė šią sumą priteisti iš žudikų. Tačiau teisme negražiai išaiškėjo, jog A. Kutkus vaikų išlaikymui nemokėjo nė lito - daugiausia sėdėjo už vagystes, - todėl, tikėtina, ir toliau to daryti nesiruošė.
Šiaulių apygardos teismo kolegija R. Beresnevičių nuteisė kalėti 9 metus. Kadangi kaltinamasis nuosprendžio laukė laisvas, vos tai paskelbus, policininkai jam užsegė antrankius.
Buvo įrodyta, jog A. Pociaus suduoti keli smūgiai nebuvo A. Kutkaus mirties priežastis, todėl šis smurtautojas nuteistas kalėti 3 metus, o bausmė atidėta 2 metams. Arvydas taip pat įpareigotas sumokėti 2600 litų į fondą nusikaltimų aukoms. Na o R. Beresnevičiaus laukia daugiau kaip 30 000 litų priteistas ieškinys dėl moralinės skriaudos užmuštojo artimiesiems.
Išvada mąstantiesiems - dėl dingusių menkaverčių daiktų tikrai patiems neverta daužyti žmonių.
S. Stasaičio nuotr.
(Beresnevičius-R) Jei Remigijus būtų žinojęs, kad jo sumuštas vagis mirs, tikrai nebūtų kišęs prie jo rankų.
(Pocius-A) A. Pocius nuosprendžio laukė įsitempęs bei išraudęs. Kai tesėja paskelbė, kad jis lieka laisvas, Arvydui ėmė drebėti rankos.
