Pasitinkant trejų metų Lietuvos narystės Europos Sąjungoje (ES) sukaktį labiausiai norėtųsi džiaugtis mūsų pasiekimais įsiliejus į Bendrijos “žvaigždyną”. Kad šių pasiekimų yra, rodo ir savaitraštyje “Veidas” publikuoti visuomenės nuomonės apklausos rezultatai: trečdalis gyventojų tvirtina, jog po įstojimo į ES jų gyvenimas pagerėjo. Tačiau kur kas iškalbingesni tie 59 procentai apklaustųjų, kurie teigia, kad per šiuos trejus metus niekas jų gyvenime nepasikeitė, nors “Eurobarometro” tyrimo duomenys rodo, kad net 77 proc. Lietuvos gyventojų mano, jog narystė ES yra naudinga valstybei. Valstybei, bet ne atskiram jos piliečiui.
Turiu pripažinti, kad pasitinkant trečiųjų Lietuvos narystės Sąjungoje metų sukaktį daugelio mūsų nuotaika toli gražu nebėra tokia pat pakili ir “euroentuziastiška”, kokia buvo 2004-ųjų gegužės pirmąją. Tai natūralu. Stojome, įstojome, esame “europiečiai” (tarsi iki tol jais nebuvome) ir toliau gyvename savo gyvenimą, kuris, tenka konstatuoti, čia, Lietuvoje, iš ties mažai pakito. O tai lėmė įvairios priežastys.
Pavyzdžiui, parduotuvėse už prekes vis dar mokame litais, o ne eurais. Dabar jau tik šypseną kelia pompastika, su kuria Vyriausybė ir Lietuvos bankas “trimitavo”, jog jau šiemet šalyje bus pereita prie euro. Kas liko iš šio siekio? Dėl nežinia kokių priežasčių, bet tik ne dėl euro projekto nesėkmės atsistatydinęs finansų ministras Zigmantas Balčytis bei įrašas Vyriausybės dokumentuose: “sausio 1-oji”. Kurių metų? Kaip ir kokiomis priemonėmis bus valdoma infliacija, nuo lemianti mūsų šalies ekonominę ir socialinę padėtį? Geri klausimai, į kuriuos aiškių atsakymų artimiausiu metu, matyt, dar neišgirsime.
Kitas pavyzdys – tarsi pavasarinė audra į Lietuvą įsiveržusi eurokomisarė Dalia Grybauskaitė, pareiškusi negailestingą verdiktą: “Lietuva – viena prasčiausiai ES paramą įsisavinančių šalių”. Vėl visi, it pakirdę iš palaimingo snaudulio, puolėme krapštytis akis: “žiūrėk, iš tiesų taip… Europos pinigus ne tik duoda, juos dar, pasirodo, reikia pasiimti”. Nenuostabu, kad sugebėjus pasinaudoti tik nedidele dalimi ES teikiamų finansinių galimybių, dauguma gyventojų jokių permainų taip ir nepajuto.
Įdomu tai, kad greitai viskuo nusivilti linkusi mūsų visuomenė šįkart pasielgė sau neįprastai: didelė jos dalis paprasčiausiai susikrovė lagaminus ir išvyko ieškoti permainų patys. Svetur. O mes, likę čia, tik pamojome jiems ranka ir lyg niekur nieko grįžome prie kasdienių darbų.
Belieka laukti stebuklo – jog pagaliau sukrusime ir bendromis pastangomis imsimės darbų, kad taptume Europos sėkmės valstybe, pavyzdžiu kitiems. Nes antras ekspertų mums “piešiamas” ateities scenarijus – pastoralinis ES “provincijos peizažas”. Jei ir toliau politinė darbotvarkė išliks chaotiška, visuomenė nebus pajėgi susiburti vardan bendrų tikslų, jei ir toliau stokosime socialinės atsakomybės bei veržlumo, galėsime tęsti snūduriavimą Europos pakrašty. Ir net penkiskart įstojus į ES padėtis nepasikeis, kol nepradėsime keistis ir keisti jos patys.
Petras Auštrevičius yra Seimo narys, Liberalų sąjūdžio pirmininkas
