Petra – tai viena iš įspūdingiausių senovinių vietovių, didybe nenusileidžianti Tadž Mahaliui ar piramidėms. Dėl savo istorinių griuvėsių ji 1985 m. buvo įtraukta į UNESCO kultūros paveldo sąrašą. O 2007 m. paskelbta vienu iš naujųjų pasaulio stebuklų.
Sakoma, jog Petra „pusiau tiek sena, kiek pats laikas“. V a. p. Kr. ją įkūrė nabatėjai (arabų klajoklių gentis) pietų Jordanijoje, ten, kur kirtosi prekybiniai maršrutai. Tačiau tik II a., užkariavus Romos imperijai, miestas iš tikrųjų suklestėjo. Vis dėlto už keturių šimtmečių Petrą nušlavė galingas žemės drebėjimas.
Rodėsi, miestas bus palaidotas amžiams. Tačiau praėjus dar tūkstantmečiui, 1812 m., šveicarų mokslininkas Jeans-Louis Burckhardt įtikino vietinį beduiną nuvesti prie dingusio miesto griuvėsių. Nuo tada iš naujo atrasta Petra traukte traukė būrius turistų ir archeologų.
Visas Petros grožis buvo sukurtas nabatėjų rankomis. Jie kūrė didingus pastatus ir skobė skulptūras smiltainio uolose. Unikalumo vietai suteikia ir faktas, jog Petra įsikūrusi itin nuošalioje, žmogaus veiklai atšiaurioje vietovėje. Daugelis mieste apsilankiusių keliautojų teigia, jog būtent čia galima išgyventi siurrealistinių pojūčių gamą: faktinė istorija ir bibliniai pasakojimai, legendos ir vietinis folkloras, paslaptingi slėniai, gilūs, siauri tarpekliai ir viršukalnės tiesiog užburia.
Šis Petros slėpiningumas, matyt, įkvėpė ir režisierių Steveną Spielbergą, kuris ten filmavo garsųjį filmą apie Indianą Džouns. Dabar mieste įkurtas architektūrinis parkas. Nors Jordanija nėra brangi šalis, tačiau vienos dienos bilieto kaina siekia apie 100 litų.
Pirmiausia lankytojus pasitinka vingiuotas smiltainio tarpeklis, žinomas kaip „Siq“. Uolose matyti daugybė spalvingų ir neįprastų raštų. Taip pat stebina išlikę terakotiniai romėnų laikų vamzdynai iš abiejų „Siq“ pusių. Patekus į vidų žadą atima faraonų lobynas ir karališkieji kapai. Visas ansamblis dvelkia egiptiečių ir sirų architektūros įtaka. Galiausiai ištvermingiausiems siūloma pakilti į vienuolyną „Ad-Deir“. Norint jį pasiekti reikia įveikti net 800 laiptelių, todėl nenuostabu, jog daugelis renkasi jojimą asilu.
Vienas iš neįprasčiausių reginių turistams – prie pat įėjimo įsikūrusi darbinių gyvulių klinika. Kadangi ne su visais asilais, arkliais ar kupranugariais Jordanijoje yra elgiamasi tinkamai, daugelis „reabilituojami“ būtent čia. Klinikos darbuotojai maloniai ir nemokamai informuoja lankytojus apie darbinių gyvulių gyvenimo sąlygas šalyje. O jų šeimininkus moko, kaip gyvulių mirtinai nenuplakti ar nenuvaryti nuo kojų.
Apylinkės aplink parką yra idealios kopinėjimui ir kitoms aktyviojo turizmo pramogoms. Užkopus į kalnus galima iš aukštai nužvelgti miestą-vaiduoklį, rasti altorių ir įvairių uolų raižinių.
Populiariausias suvenyras – buteliukai su dekoratyviniu smėliu. Smėlis yra įvairiausių spalvų ir margumo. Išgaunamas čia pat iš gausių uolienų klodų. Daugybė vietinių beduinų klesti ir pardavinėdami senovines monetas. Nelegali prekyba vyksta tiesiai iš „po prekystalio“. Rizikuodami savo laisve vietiniai plėšikauja po senovinius kapus ir kitas vietoves, ieškodami vertingų radinių.
Šalies sostinę Amaną ir Petrą jungia vienas 250 kilometrų kelias. Todėl patogiausia senove alsuojantį miestą pasiekti būtent juo.
Norintiems giliau susipažinti su beduinų kultūra siūloma apsistoti jų kaime. Tai puikiausias būdas patirti klajoklišką gyvenimo būdą ir tiesiai nuo laužo mėgautis beduinų delikatesais. Nors kainuoja brangiau negu apsistoti viešbučiuose, įspūdžių gausa garantuojama.
