Kuri šalis gali pasigirti švariausiais pasaulyje paplūdimiais, įstabiomis vyriškomis dainomis ir baisiausios išvaizdos sūriu? Atsakymas gali būti tik vienas – Sardinija!
Supažindino daina
„Su Sardinija pirmiausia susipažinome per šios salos vyrų folkloro ansamblį festivalio Italijoje metu. Sardų dainininkai, nors tarp jų nebuvo profesionalų, pavergė mus archajiškomis dainomis ir negirdėta dainavimo maniera, – prisiminė muzikantė Audra, neseniai pabuvojusi Sardinijoje. – Vyrai ten dainuoja sustoję ratu, susikabinę per pečius ir pasilenkę, kad geriau girdėtų vienas kitą. Dainų melodika – įstabi, primenanti tradicinį gruzinų daugiabalsį chorą.“
Tačiau sardai lietuvėms merginoms, anot pašnekovės, pirma pasirodė nedraugiški, netgi pasipūtę. „Jie nesistengė asistuoti mums, kaip kiti italai, nežarstė komplimentų, nekvietė vakarienės. Įsižeidusios juokavome, kad tai – tikros žlungančio patriarchato aukos. Todėl labai nustebome, kai po koncerto jų ansamblio vadovas dalykiškai pagyrė mūsų dainavimą, išreiškė susižavėjimą lietuviškomis sutartinėmis, o paskui pakvietė mus aplankyti jų gimtinę“, – pasakojo Audra.
Anot jos, Sardinija yra beveik dukart didesnė už Lietuvą, o gyventojų – perpus mažiau. Sardai dievina savo šalį, didžiuojasi žila jos kultūra. „Jie labai išdidūs, užsispyrę, tačiau pajutę, kad nuoširdžiai domiesi ir žaviesi jų gimtine, tie pasipūtėliai tampa lipšnūs lyg vaikai ir negaili nieko, kad tik įtiktų svečiui“, – aiškino pašnekovė, patyrusi vietinių vaišingumą.
Milžinų sala
Tiems naiviems turistams, kurie mano, kad mažytė Sardinija – tai ne Apeninų Italija, kad joje nėra ką žiūrėti, nebent gėrėtis jūra ir uolomis, Audra žada kultūrinį šoką. „Prieš vykdama į šią salą išstudijavau apie ją viską, ką tik radau. Tačiau priešistoriniai Sardinijos milžinkapiai su akmens stelomis ir nuragai, megalitiniai granito bokštai, mane tiesiog pribloškė, juolab kad seniausių šių įspūdingų statinių amžius siekia 4 tūkstantmečio pr. m. e. vidurį. Daguma jų palyginti gerai išsilaikę, mat Sardinijoje nebuvo didelių karų. Ten pasijunti tarsi pasakoje apie milžinus“, – prisiminė lietuvė. Sardinijos milžinkapiai, datuojami bronzos amžiaus viduriu, – unikalus žilos senovės palikimas. Šiuos primityvius, tačiau itin įspūdingus statinius sudaro 5–15 m ilgio ir 1 – 2 m aukščio kapo kamera su akmens stela virš jos, siekiančia 4 m aukštį. Prie įėjimo į kapavietę stūkso piešiniais ir įrašais senovės sardų kalba išmargintas obeliskas.
Ši sala, anot Audros, nuolat viliojo svetimšalius užkariautojus. Dar iki mūsų eros joje pabuvojo etruskai, finikiečiai, kartageniečiai, romėnai, Bizantijos misionieriai, ir visi čia paliko savo pėdsaką. Tačiau neabejotinai ryškiausi yra nuragai – apvalūs 10–20 m aukščio akmens bokštai, kuriuos, kaip manoma, čia statė 2 tūkstantmečio pr. m. e. pabaigoje į salą įsiveržę paslaptingi atėjūnai, gerokai prakutę statybų ir metalo apdirbimo reikaluose.
Tai rodo ir vadinamosios bronzetto skulptūrėlės, vaizduojančios daugiausia gyvūnus ir vyrus – karo vadus, imtynininkus, medžioklius. Moters figūrėlės retos, jos liudija apie tuomet čia klestėjusį patriarchatą, kurio liekanų, anot lietuvės, sardų gyvensenoje ir šiandien dar, deja, apstu.
Kūrybingos žmogaus ir gamtos varžybos
Nuragų kultūra siejama su etruskais ir pirmuoju jų salos miestu Nora bei jos valdovu Noraksu, o apogėjų pasiekė maždaug 1000 m. prieš Kr. „Dėl nuragų, bokštų, sukrautų iš stambių grubiai tašytų riedulių be jokios rišamosios medžiagos, paskirties vis dar ginčijamasi, ar tai buvo šventovės, ar valdovų namai. Bet greičiausiai tai buvo tvirtovių sargybos bokštai: mat dauguma jų stovi atvirose vietose, svarbiose kryžkelėse, – svarstė lietuvė, aplankiusi bent 15 tokių paminklų. – Mane jie taip sužavėjo, kad užsidegiau salos istorijos studijomis. Esu buvusi Graikijoje ir pritarčiau italų istorikui M.Palottinui, kuris tvirtino, kad senovės Viduržemio jūros regione nuragų architektūra neturėjo lygių, o jų sudėtingumas lenkė net to meto senovės graikų statinius. Sardinijoje išliko apie 8 000 šių statinių. Spėjama, kad senovėje jų čia stūksojo net 20–30 tūkstančių. Dauguma buvo sugriauti, kiti ilgainiui sunyko, mat Italijos valdžia vėlokai susirūpino šiuo unikaliu palikimu.
Salos gyventojai, pasak Audros, turbūt kūrė ir statė įkvėpti gamtos: ir šios kūrybingumu čia negalima atsigėrėti. „Vien tik iš jūros žydrynės ir granito uolų, padedama vėjo ir vandens stichijų, Sardinijos gamta sukūrė tokių įstabių peizažų ir skulptūrinių grupių, kad kartais imama abejoti žemiška jų kilme. Toks yra Valle della Luna – Mėnulio slėnis. Čia patyriau kosminę ramybę. Sardai didžiuojasi, kad mažytės jų salos paplūdimiai sudaro net ketvirtadalį visos Italijos paplūdimių. Gaila, kad ir šią salą jau okupuoja prabangūs viešbučiai su aukštomis tvoromis“, – apgailestavo lietuvė.
Sūrį fermentuoja lervos
Vienintelis dalykas Sardinijoje, kurio prisiminimas Audrą net nupurto, – tai tradicinis sūris, gaminamas iš ožkos pieno. Ožkos sūris mums – ne naujiena, netgi fermentinis, bet casu marzu fermentuoja... lervos! Tam produktas laikomas kur kas ilgiau, kol ima pūti, ir jame užsiveisia sūrio muselės, kurių lervos ir atlieka savo juodą darbą – sukuria produktą, kurį itin mėgo sardų piemenys ir nuo kurio dabar alpsta pasaulio gurmanai.
„Europos Sąjunga higienos sumetimais buvo net uždraudusi casu marzu, tačiau vėliau pripažino, kad tai – nepakartojamas kulinarinis krašto paveldas. Tačiau mane, atleiskit, suvimdė vien iš specialios popierinės išimto, knibždančio gyviais, sūrio išvaizda. Nepadėjo ir tikinimas, kad lervos jau žuvusios, nes maišelyje negirdėti jų spragsėjimo. Tačiau kai išgirdau, kad sardai jį valgo kartu su lervomis, net gyvomis, ir kad tokį skanėstą ragaujant būtina prisimerkti (mat lervos šokčioja 15 cm atstumu ir gali pataikyti į akį), atsisakiau kategoriškai, net pabėgau nuo užstalės“, – prisiminusi juokėsi Audra, pripažinusi, kad išbandymo šiuo Sardinijos virtuvės stebuklu, deja, neišlaikė.
