Kartais vadovaujantiems politikams yra politiškai naudinga pasitikrinti savo reitingus tarp partijos narių.Taip yra padaręs ir Vytautas Landsbergis. Kai TS(LK) kartu su LKDP turėjo Seime daugumą ir G.Vagnorius Seime aktyviai viliojo pas save V.Landsbergio šalininkus, įvyko TS(LK) partijos suvažiavimas. Tada G.Vagnorius gal tikėjosi tapti pirmininku. Prieš tai jis su neslepiamu spaudimu surinko sau paramą partijos skyriuose. Tačiau vienas Kauno skyrius išdrįso pateikti dvi kandidatūras. V.Landsbergis pasiūlė slaptu balsavimu pasitikrinti savo reitingą. Beveik iš 1,5 tūkstančių dalyvių už G.Vagnorių pabalsavo 14 dalyvių, t.y. tiek, kiek buvo jo vadovaujamame Vykdomajame komitete. Kurį, beje, jis pagal pirminius įstatus, paredaguotus naktį prieš pirmą partijos suvažiavimą, pasirinko pats VK pirmininkas G.Vagnorius. Po to prasidėjo G.Vagnoriaus slydimas nuokalnėn iki DP pirmininkės L.Graužinienės pavaduotojo. VK nariai tapo renkami. Manau, kad G.Landsbergio reitingai nuo to laiko, kai jis buvo išrinktas TS LKD partijos pirmininku gerokai ūgtelėjo. Norint labiau suvienyti gretas prie tokią didžiulę kairiųjų jėgų masę, įvairūs sprendimai galimi. Tik prieš priimant tokius svarbius sprendimus verta pasitarti su labiau patyrusiais bendrapartiečiais. Lietuvos ir jos visuomenės interesai - aukščiau visko.

Nelengva buvo atlaikyti jaunam politikui tą dirbtinį šurmulį, intrigas ir net išdavystes. Galima nujausti, kad G.Landsbergis netgi nemažai nustebo papuolęs į tą politinės makalynės ratą. Labiausiai juokingi atrodė puldinėjimai : "seneeeelis", anūkėėėėlis". Kiek žinau, V.Landsbergis pradžioje net nesiūlė Gabrieliui tapti politiku ir ne jis pasiūlė rengti naujus pirmininko rinkimus. O juk patarimų naujokui tikrai galėjo būti. Ir jie galėjo padėti TS LKD pirmininkui tiksliau vertinti kitų partijų politikų esmę.Tada nebūtų reikėję Gabrieliui taip nusivilti. Na, o jei kas pasiūlė tarp dviejų rinkimų turų dėl pusės mokytojų, tai toks - visiškas politikos neišmanėlis. Keistai atrodė tai, kad besiliejančia R.Karbauskio arogancija buvo džiaugiamasi, o G.Landsbergio tikėjimas sėkme ar santūrus bandymas tartis buvo įvardijama, kaip begalinė arogancija. Kad tas nesąmones kai kas prarijo kaip tikras, tai tuo neabejoju... Net ir šiokia tokia nuomonių įvairovė TS LKD partijos viduje žiniasklaidoje buvo pakylėta iki maišto ar net revoliucijos lygmens. Tokia ta politika. Ar ji "bėda" ar tai tik politinės konkurencijos raiška, kai net skiedros toli laksto? Tikros bėdos geriau nelaukim...

Vemt norisi nuo tų Landsbergių.