Oskaro Koršunovo teatrui Lietuvos institutas skyrė apdovanojimą už indėlį, kurį 2003 m. Lietuvoje ir gastrolėse užsienyje jis padarė atstovaudamas mūsų šalies kultūrai. Ta proga “Omni Laikas” skelbia pokalbį su režisieriumi, kuris buvo publikuotas kroatų žurnale “Forumas” OKT spektaklio “Oidipas karalius” festivalyje MESS Bosnijoje ir Hercegovinoje proga.
Tiesa, kalbėtasi buvo Lenkijoje, Liubline, kur “Oidipas karalius” buvo rodomas festivalyje “Konfrontacje Teatrale”. Sofoklio tragedija “Oidipas karalius” netrukus - sausio 26 d. - bus vaidinama ir Lietuvos nacionaliniame dramos teatre.
Ar egzistuoja dabar tai, ką galima būtų pavadinti bendriniu vardu - europietiškas teatras? Ar esama tokios sąjungos? Ar priklausote Europos teatrui?
Taip, manau, kad egzistuoja Europos teatras, dar daugiau, esu įsitikinęs kad tai didžiausia ir svarbiausia pasaulinio teatro dalis. Žinoma, yra labai įdomi rytų sceninė tradicija, kurios neketinu ignoruoti ar neįvertinti, bet europietiškumas yra pačioje teatro širdyje, kaip ir teatras yra Europos idėjos širdyje. Kultūrinis Europos organizuotumas labai skatina teatro paramą. Iš viso čia teatrinė sistema veikia gerai. Gausūs festivaliai vysto Europos teatro idėją ir aš be abejonių jaučiuosi tokio Europos teatro dalimi. Savaime suprantama, ne viskas su juo gerai: egzistuoja gerosios ir blogosios tokio teatro pusės, bet faktas, kad egzistuoja Europos teatras kaip meninė pasaulėžiūra. Daugiau nei dešimt metų esame Europos scenos dalis, keliaujame po festivalius kaip sudėtinė to meno dalis. Jaučiu, kad priklausau šiam kontekstui.
Pasaulinėje scenoje atsiradote su Berlyno sienos nugriovimu. Kaip europietiškojo teatro idėja buvo juntama Lietuvoje anksčiau?
Ir prieš 1990-uosius buvo galima justi vieno Europos teatro idėją, ir ne tik estetinio, ne tik Rytų Europos. Jaučiausi Europos teatro dalimi, tačiau tuomet jis buvo vadinamas Rytų Europos. Tai buvo pasipriešinimo teatras, svarbus meno (ir ne tik meno) iššūkis represiniame režime. Vienas tų retų būdų asmenybei priešintis režimui. Tai laikotarpis, kai Sovietų Sąjungoje buvo juntama farsinė situacija, valdė dvigubi standartai, tai laikotarpis, kai jautei paprastą norą maištauti, o teatras buvo ideali terpė, be džiazo turbūt bene vienintelė leidžianti tokią moralaus pasipriešinimo rūšį. Deja, buvau per jaunas, kad tame rezistencijos teatre dalyvaučiau tiesiogiai. Negaliu pasakyti, kad jam padėjau vystytis, bet tas nevalingo visuomeninio teatro apmąstymas tikrai padarė man didelę įtaką.
Nesiliauja debatai dėl krizės teatre. Kaip jūs manote, ar šiuolaikinis teatras išgyvena krizę?
Neverta kalbėti apie krizę. Manau, kad pastaruosius dešimt dvylika metų vyko daugybė visuomeninių pokyčių, kuriuos teatras atspindi kaip veidrodis, tad suprantama, jog kartais dalykai susipainioja. Dešimtajame dešimtmetyje teatre pasirodė nemažai naujų vardų, atsirado naujų žmonių, įvyko kartų kaita. Nauja karta tiki jau kitomis socialinėmis vertybėmis, nauji teatralai atsinešė naujus estetinius vertinimus, kitokį požiūrį į teatrą ir pasaulį. Dabar kitokios masinio informavimo priemonės, kitoks globalumo supratimas, internetas, galų gale iš esmės pasikeitė ir publika, kuri nori matyti kažką kita, nei matė seniau. Naujas pasaulis tikisi ir naujo teatro! Visa tai yra akivaizdu naujojoje Europos dramoje. Jos nevadinčiau naujuoju žiaurumu, veikiau naujuoju mąstymu, kurį publikos dalis, galbūt teatrą suprantanti perdėm teoriškai ir dėl to klaidingai, bando paaiškinti paprasčiausiai išskirtiniu žiaurumu. Nepavadinčiau to, kas pastaraisiais metais vyksta teatre, meno krize.
Scenoje pastatėte daug veikalų, pradėjote tokiu autoriumi kaip Charmsas, dirbote su Bulgakovu , su klasika - Šekspyru, Sofokliu, taip pat statote naują dramą - Kane, Ravenhillas, Mayenburgas. Kokie meniniai kriterijai turėjo įtakos jūsų apsisprendimui?
Aš stengiuosi jungti klasikinius ir modernius kūrinius ir jų skirtingas dramos estetikas. Neišskirdamas, su kokia - šiuolaikine, klasikine, antikine - drama dirbu, mano taikinys yra vienas - rasti jose kažką universalaus, kas yra aktualu kiekvienam laikmečiui ir kiekvienai visuomenei. Kiekviena tikra drama tai visuomet pasiūlo, antraip ji nebūtų gera. Kai statau klasiką, ieškau šiuolaikiškumo, o šiuolaikinėje dramoje mane domina tai, kas universalu. Beprasmiška dirbti su antikine drama tik todėl, kad pamatytume ją ant scenos - būtina rasti tai, kas mums aktualu šiandien. Spektaklyje “Oidipas karalius” matyti mano šiuolaikinės dramos supratimas. Ir atvirkščiai, su įkvėpimu dirbu su moderniomis dramomis ,tiesioginiai pasakojančiomis apie mus šiandien. Statydamas “Oidipą karalių” stipriai jaučiau dabarties žmogaus tragediją, atpažįstamą šiuolaikinėje dramoje, pvz.. Sarah Kane. Man teatras yra mūsų pasaulio pažinimo rūšis, noriu atskleisti šiuolaikinį pasaulį, kuriame gyvenu, suprasti žmones aplink save ir, žinoma, pats save. Todėl kuriu repertuarą iš skirtingų epochų.
Žavitės naująja Europos drama, Sarah Kane ar Marku Ravenhillu. Kodėl savo patirtį jie aprašo taip žiauriai?
Paprasta: tiek Sarah Kane, tiek kiti šiuolaikiniai rašytojai stengiasi būti iki galo nuoširdūs, atvirai ir teisingai prabilti apie esmines dabarties problemas, parodydami jas galbūt prikišamai. Jie nesiekia būti žiaurūs, jie tik nori būti nuoširdūs realybei, kuri yra žiauri. Kai režisuoju šiuolaikinį kūrinį, nedirbu tam, kad parodyčiau, koks pasaulis žiaurus ir nehumaniškas. Tiesiog tiesa kartais gali būti labai žiauri, baisi, susijusi su ypatingais jausmais. Jeigu teatras nori būti nuoširdus ir atviras, jis vis dėlto turi būti žiaurus, kaip tai dar numatė Artaud.
Taigi ne šiuolaikiniai autoriai atrado brutalumą.
Būtent, brutalumas nėra išskirtinė šiuolaikinės dramos ypatybė. Pažiūrėkite į Oidipą, kurį dabar rodome. Antikinis teatras tiek pat brutalus, jeigu dar ne žiauresnis už Sarah Kane. Prisiminkim Šekspyrą, kuris parašė keletą žiauriausių scenų pasaulinėje literatūroje. Manau, kad publiką kartais suklaidina ne pats brutalumas, bet šiuolaikinė teatro kalba, kuri vartojama naujojoje dramoje. Neseniai Stokholmo teatre “Dramaten” režisavau Sarah Kane dramą “Apvalytieji” (“Cleansed”). Žinote, tai yra viena žiauriausių šių laikų dramų, taigi ir per visą teatro istoriją. Mano pastatymas išlaikė tą žiaurumą, tačiau nemanyčiau, kad tai galutinis tikslas. Man svarbiausias buvo tikrasis apsivalymas, kurį išgyvena Kane žmonės. Tas apsivalymas ir yra tos dramos esmė.
Juk kalbame apie katarsį ir taip grįžtame į antikinę dramą, į pačią teatro pradžią. Sarah Kane tvirtino, kad nerašo žiaurių pjesių, tik teatrui, kuris pastatytas kaip visuomenės veidrodis. Žiaurumas ir nežmogiškumas nėra dramos esmė. Tai nėra dramos tikslas, bet mes patys susikuriame problemų, skaitydami ar matydami meninį raiškos būdą - smurtą, ir manydami, kad jis yra savitikslis. Taip naujajai dramai priskiriame ką kita, neteisingai teisiame, sekame tai, kas nėra tos dramos esmė.
Kokia yra teatro esmė, tikslas? Ar dabartinis Europos teatras turi kokių nors kitokių tikslų, kurie skirtųsi nuo atsiradusiųjų prieš du su puse amžiaus?
Šiuolaikinis teatras, nepaisant visų pasikeitimų, esminio tikslo nepakeitė - gilaus svarbiausių žmogaus egzistencijos klausimų apmąstymo. Manau, išliekame ištikimi tradicijoms, tikslams, kokie buvo iškelti dar antikinėje Graikijoje. Pakartosiu tik tiek, kad teatras šiandien šneka nauja kalba ir naudojasi naujomis priemonėmis, tačiau savo tikslo nekeičia. Biblijoje parašyta, kad negalima naujo vyno pilti į seną statinę. O aš matau mūsų naująjį teatrą kaip seną vyną, kuriam tereikia surasti savo naują statinę ir kalbėti savo menine kalba. Bet geras vynas vis tiek yra geras vynas, jaunas jis ar senas, tiesa?
Kalbėjosi Jasen Boko
“Forum”, 2003.12.10
Iš kroatų kalbos vertė Marija Matulytė
Thomas Aurin ir Dmitrijaus Matvejevo nuotr. iš OKT www.okt.lt archyvo
