Kai kurias kalbas elektronikos amžius naikina, bet kitas gali padėti išgelbėti
Tik pagalvokite, kokia vieniša turėjo jaustis Marie Smith prieš šiemet mirdama savo gimtojoje Aliaskoje sulaukusi 89 m. Ji buvo paskutinis žmogus, kalbėjęs eyak tautos kalba kaip gimtąja. Arba įsivaizduokite 1974 m. mirusį Ned Mandrell – jis buvo paskutinis, kurio gimtoji buvo į airių ir škotų gėlų panaši menksiečių kalba. Abu šiuos žmones guodė tai, kad jie kartais būdavo apsupti entuziastų, kurie žinojo, kad nyksta kažkas vertingo, ir bandė užfiksuoti bei sužinoti viską, ką tik galėjo, iš nykstančios kalbos. Tolimuosiuose pasaulio kampeliuose daugybė žmonių gali į kapus nusinešti bendravimo sistemas, kurios niekada nebus užfiksuotos ar atkurtos.
Ar tai svarbu? Daugybė kalbų – tarp jų akadų, etruskų, tangutų ar čibčų – visiškai išnyko, nesukeldamos palikuonims didelių bėdų. Ar kas nors turėtų nemiegoti dėl to, kad daugybė dialektų – nuo mandžiūrų (vartojamo Kinijoje) iki hua (Botsvana) ir gvičin (Aliaska) – gresia panašus likimas?
Palyginus su grupėmis, kurios spaudžia gelbėti gyvūnus ar medžius, kalbų išsaugojimo kampanijos dalyviai patys yra reta rūšis. Bet jie stengiasi ir sušvelninti nerimą keliantį kalbų nykimo tempą, ir apie jį informuoti. Iš maždaug 6 900 kalbų, kuriomis šiandien kalbama pasaulyje, maždaug nuo 50 iki 90 proc. gali išnykti iki amžiaus pabaigos. Afrikoje beveik 300 kalbų kyla pavojus jau netolimoje ateityje, o dar 200 išnyko neseniai ar yra ant išnykimo ribos. Rytų ir Pietryčių Azijoje maždaug 145 kalboms gresia išnykimas.
Kai kurioms, net ir gerai besilaikančioms kalboms kyla akivaizdi grėsmė, susidūrus su politine galia, linkusia primesti daugumos kalbą. Bet kurioje Sovietų Sąjungos dalyje jaunuoliai greitai suprasdavo, kad nesvarbu, kaip kalbama namuose, – rusų kalbos įsisavinimas yra raktas į sėkmę; Kinijos piliečiai, įskaitant ir tibetiečius, susiduria su panašiu spaudimu pereiti prie pagrindinio kinų kalbos dialekto – mandarinų.
Anglų kalba savo dabartinį savo pasaulinį statusą pasiekė taip pat naudodama negailestingą taktiką. Praeityje amerikiečiai, kanadiečiai ir australai atimdavo vietinių vaikus iš tėvų, kad šie būtų auginami pensionuose, kuriuose vyravo anglų kalba. Visuose keltiškuose Britanijos salų pakraščiuose likę karčių prisiminimų apie vaikus, kurie būdavo baudžiami už tai, kad kalbėdavo ne ta kalba.
Bet masinių komunikacijų amžiuje grėsmės lingvistinei įvairovei yra ne tokios drakoniškos ir spontaniškesnės. Tėvai liaujasi vartoję tradicines kalbas, manydami, kad vaikams geriau užaugti vartojant dominuojančią kalbą (tokią kaip svahili Rytų Afrikoje) ar pasaulinę (kaip anglų, mandarinų ar ispanų). Ir net jei tėvai stengiasi išlaikyti senąją kalbą gyvą, jų pastangos gali būti pasmerktos dėl filmų ir kompiuterinių žaidimų.
Tad ilgėja sąrašas kalbų, kuriomis kalba tik baltagalviai senoliai. Australų lingvisto Peter Austin sudarytoje knygoje [Peter K. Austin (sud.), „Tūkstantis kalbų: gyvų, nykstančių ir prarastų“ (One Thousand Languages: Living, Endangered and Lost), University of California Press, 2008] pateikiama keletas pavyzdžių: remiantis turimomis žiniomis, yra likę tik keturi asmenys – visi virš 60 m. – kurių gimtoji kalba yra njerep, viena iš 31 suskaičiuotų nykstančių kalbų Kamerūne. Anksčiau Kaukazo slėniai buvo rojus neįprastos sintaksės ieškantiems lingvistams, bet 1992 m. oficialiai išnyko viena iš regiono sunkiausių kalbų – ubykh.
Pastangos išsaugoti kalbas gali sukelti aršius ginčus, ypač ten, kur išsilavinimui ir oficialioms komunikacijoms skirti ištekliai riboti. Tiek Amerikoje, tiek Britanijoje kai kurie mano, kad nepaisant to, kaip žmonės kalba namuose, pirmiausia turi būti užtikrinta, kad vaikai gerai išmoks anglų kalbą.
Bet lingvistinės įvairovės šalininkai taip pat pateikia svarių argumentų. Britanijoje įsikūrusiai, ne pelno siekiančiai organizacijai „Nykstančių kalbų fondas“ vadovaujantis mokslininkas Nicholas Ostler teigia, kad daugiakalbiai vaikai pasiekia geresnių akademinių rezultatų nei vienakalbiai. Jis atmeta įsitikinimą, kad bendra kalba padeda išvengti karo: prisiminkite Ruandą, Bosniją ar Vietnamą.
Kanados rašytojas Mark Abler teigia, kad nykstančių rūšių išsaugojimas glaudžiai susijęs su kalbų saugojimu. Neseniai Australijoje vykusios ekspedicijos metu atrasta, kad reta vėžlių rūšis turi dvi atmainas; nykstanti, bet turtinga vietinė kalba gagudžu turi skirtingus žodžius kiekvienai rūšiai įvardinti.
Elektronikos dėka kalbų gelbėtojai turi geresnius įrankius nei bet kada anksčiau; žodžius ir garsus lengva talpinti internete. Tobulėja ir edukacinės technikos. Naujojoje Zelandijoje kalbantieji maorių kalba suformavo „kalbos lizdus“, kuriuose mažus vaikus senosios kalbos moko seneliai. Mirštančią Australijos kamilaroi kalbą išpopuliarino paauglių pamėgtos popmuzikos dainomis. Bet kad ir kokie triukai ar technologija naudojami, vienintelis kalbos gyvybingumo testas yra kasdienis gyvenimas. „Būdas išsaugoti kalbas yra jomis kalbėti“, – teigia P. Austin. – „Žmonės turi kalbėtis su žmonėmis“.
Parengta pagal The Economist
