O tai esą tik pratęsia agoniją ir kančias. Siūloma, kad žmonės dar būdami jauni ir sveiki turėtų galimybę pasirinkti – esant beviltiškai situacijai tęsti gydymą ar jį nutraukti.
„Vežkite mane namo“ – būtent tokią frazę, pasak gydytojų, jie dažnai girdi iš ypač sunkios būklės ligonių. Dažnas toks praleisti paskutines savo gyvenimo dienas ar savaites nori artimiausių žmonių apsuptyje. Tačiau jeigu vilties pasveikti nebeturintis vėžiu ar sunkiomis lėtinėmis ligomis sergantis pacientas praranda sąmonę, medikai Lietuvoje privalo jį gaivinti. Nors gaivinimas yra netikslingas. Pasak medikų, jis tik sukelia ligoniui dideles kančias ir pratęsia agoniją.
Su šiuolaikiniais aparatais gyvybę sunkiems pacientams galima palaikyti labai ilgai – ne tik paras, bet ir savaites, mėnesius. Medikai aiškina, kad visuomenė susidariusi klaidingą nuomonę, jog privalu daryti viską, kad žmogų atgaivintų.
Pasak gydytojų, netikslingu vadinamas gaivinimas nesuteikia nė kiek vilties pasveikti, tačiau kančios pacientui – nepakeliamos. O daryti viską, ką gali, medikų dažniausiai prašo pacientų artimieji.
Atgaivinti nepavykus jie dar ir reikalauja atlyginti žalą. Kaip aiškina Pagalbos onkologiniams ligoniams asociacijos prezidentas, žmonės tada mano, kad ligonis mirė būtent dėl gydytojų klaidos.
Dažniausiai žalos prisiteisti nepavyksta, bet padėtis esą nenormali. Per metus Lietuvoje beviltiškai gaivinama bent keli šimtai sunkių ligonių. Medikai mano, kad tokie pacientai išvis turėtų būti pervežami į slaugos ligonines arba hospisus.
Čia jais būtų rūpinamasi, teikiama psichologinė parama, jiems būtų duodami nuskausminamieji ir sudarytos sąlygos ramiai išgyventi paskutines savo dienas ar mėnesius.
Tačiau dabar slaugos ligoninėse dėl pinigų stygiaus sąlygos tragiškos, o hospisai tėra keli ir tie patys negauna jokio finansavimo iš biudžeto. Nors mintis leisti žmogui numirti be priverstinio gaivinimo daug kam atrodo žiauri, būtent tokiu keliu eina Vakarų pasaulis.
Išsamiau žiūrėkite TV3 reportaže:
