Kad ir kur mūsų požiūrio atspirties taškas - euro įvedimas ar prieškriziniai metai - progresą, bent jau materialinį, paneigti sunku. Nuo 2007-ųjų pradžios vidutinis darbo užmokestis po mokesčių išaugo daugiau nei 70 procentų. Per tą patį laikotarpį statistikos departamento duomenimis vidutinio prekių ir paslaugų krepšelio kainos padidėjo apie 30 procentų.
Taip, yra prekių ir paslaugų kurios pabrango ne keliolika ir ne keliasdešimt procentų, o kartais, bet dažniausiai tai nėra pirmojo būtinumo ir visų kasdien vartojamos prekės. Senamiestyje didkepsniai, makronai (ne makaronai) ir mimozos įperkami tik išrinktiesiems ir kai kuriems turistams, bet negi gaila, tegul perka. Nepaisant to, kad kavinės dabar ant kiekvieno kampo, kavos puodelis irgi pabrango ne keliolika ir ne keliasdešimt procentų, bet tik dėl to, kad yra pakankamai norinčių tiek už tai mokėti.
Taip, daugelis profesinių paslaugų - odontologų, santechnikų, tinkuotojų, šaltkalvių, auklėtojų ar kirpėjų - šiandien kainuoja gerokai daugiau nei prieš kelis metus. Bet tai daugiausiai susiję ne su valiutų pasikeitimais, o su tų specialistų trūkumu ir augančiais jų atlyginimais.
Taip, darbuotojų trūksta nes daug jų emigravo ir emigruoja. Bet nuo amžiaus pradžios emigravo ne milijonas, o kiek daugiau nei 600 tūkstančių. Be to, nemažai lietuvių jau grįžta - apie 15 tūkstančių per metus. Oficiali statistika rodo, kad emigracija šiemet toliau augo, tačiau Lietuvos banko analizė rodo, kad užsienyje imigraciją deklaruojančių lietuvių skaičius išlieka stabilus. Tai reiškia, kad šių metų emigracijos iš Lietuvos "šuolis" yra fiktyvus - anksčiau išvykę užsiregistruoja, siekdami išvengti mokestinių prievolių.
Vidutinis atlyginimas didėjo, taip, ir jau visi girdėjome šmaikščius pavyzdžius apie vidurkius - bulvės Šakiuose plius mėsa Vilniuje lygu cepelinai Lietuvoje; vidutinis Nemuno gylis tik metras, bet jei bandysi perbristi turbūt nuskęsi; vidutinė ligoninės pacientų temperatūra 36,6C - vieni karščiuoja, o kai kurie jau atvėsę. Juokinga ar graudu, tai turi nedaug ką bendro su vidutinių atlyginimų pokyčiais Lietuvoje. Nėra apskrities kurioje atlyginimų augimas šiemet būtų mažesnis nei 7 procentai, nėra sektoriaus kur jis nesiektų 4 procentų.
Taip, atlyginimai, deja, didėjo tikrai ne visiems, bet teiginys, kad ekonomikos augimą jaučia tik trečdalis dirbančiųjų ar tik turtingieji yra, švelniai tariant, klaidinantis. Nuo krizės pabaigos vidutinis darbo užmokestis trečdaliui daugiausiai uždirbančių išaugo 28 procentais, o trečdaliui mažiausiai uždirbančių – lygiai dvigubai daugiau, 56 procentais (daugiausiai dėl sparčiai didėjusio minimalaus atlyginimo).
Pajamų nelygybė tarp dirbančiųjų sumažėjo, nors apskritai visuomenėje ji šiek tiek išaugo – kai kam ne darbo pajamos išaugo sparčiau nei didėjo atlyginimai, o daugelis socialinių išmokų visai nepadidėjo.
O kaip su skurdu? Tik įstojus į ES net trečdalis gyventojų buvo absoliučiame skurde. Eurostat duomenimis dabar tokių yra 13,5 procento. Vis dar daug ir beveik dvigubai daugiau nei euro zonos vidurkis. Bet progresas yra.
Taip, yra daug neišspręstų problemų - pajamos ir užimtumas mažesniuose miesteliuose ir kaimuose auga ne taip greitai kaip didmiesčiuose. Daugybė kvalifikuotų viešojo sektoriaus darbuotojų pastarąjį dešimtmetį beveik ar visai negalėjo pasidžiaugti realiu pajamų augimu. Taip, mokestinė našta kai kur per didelė, o viešojo sektoriaus ištekliai per dažnai skirstomi neskaidriai ir neefektyviai.
Taip viešųjų paslaugų kokybė netenkina, o dar labiau nuvilia už jas mokami atlyginimai. Taip, vis dar nemažai lietuvių renkasi emigraciją - galimybę dirbti, uždirbti ir save realizuoti ne ten kur gimė. Taip, vis dar nemažai tautiečių turi daugiau laisvo laiko nei pinigų, todėl važiuoja apsipirkti į Lenkiją. Nelengvai, bet visos šios problemos yra išsprendžiamos ir natūralu reikalauti jų sprendimo.
Taip pat natūralu yra ir stengtis išbristi iš materialinio nepriteklius ir siekti pajamų augimo. Bet nenatūralu ignoruoti ar neigti progresą, net jei jis palietė (dar) ne visus.
