Gruodžio 7 dieną Jungtinės Valstijos pratęsė sankcijų Kinijai, Indijai, Turkijai, Singapūrui ir eilei kitų valstybių atšaukimą. Sankcijos turėjo įsigalioti dėl to, kad šios valstybės perka neišvalytą Irano naftą. Vienintelė amerikiečių sąlyga buvo pirkimo mastų sumažinimas. O jau po kelių dienų Turkijos pareigūnai atsiskaitė, kad pradėjo vykdyti susitarimo sąlygas: Turkijos saugumo pajėgos demontavo trijų kilometrų ilgio vamzdį su kontrabandine nafta ir gamyklą, skirtą 25 tūkstančių litrų žalios naftos pumpavimui Šemdinli mieste Chakiario provincijoje. Vamzdžio statytojai ir savininkai kol kas neišaiškinti, praneša pareigūnai.
Demontuotas naftos tiekimo sistema – milžiniškos nelegalios transvalstybinės prekybos dalis, kuri apima teritoriją nuo Irano iki Pietinių ir Rytinių Europos Sąjungos (ES) sienų (nors į ją patenka ir labiau Šiaurinės šalys, pavyzdžiui, Airija).
Prieš JAV ir ES sankcijas apie pusę Turkijos naftos importo garantavo Iranas. Nuo birželio, kai Vašingtonas ir jo sąjungininkai sustiprino sankcijai Islamo respublikai ir tuo pat metu pradėjo vis griežčiau įtikinėti kitas šalis prisijungti prie ekonominės Irano blokados, naftos importas nukrito 20 proc. Vis dėlto nelegalus tiekimas buvo toks pat paklausus, kaip visada. Tai paaiškinama Ankaros akcizine politika. Spalį valdžia padidino benzino kainas iki 2,8 dolerių už litrą. (Nors remiantis rugsėjo duomenimis, Turkija ir taip buvo pirmoje vietoje pagal mokesčius už benziną: jų dalis kainos struktūroje sudaro 72 proc., kai, pavyzdžiui, JAV – 12 proc.) Tai, suprantama, privedė prie nelegalaus benzino verslo klestėjimo, ypač pasienio rajonuose.
Kuras iš Irano ir Irako į Turkiją kontrabandiniu keliu gabenamas mažiausiai nuo 1991 metų. Didžioji dalis buvo pervežama tiesiog keliais – specialiuose konteineriuose, pririštuose prie mulų nugarų. Tokia kontrabanda Turkijoje – pavojingas verslas: 2011 metų gruodį oro antskrydžio metu buvo nužudyti 35 kontrabandininkai, per klaidą palaikyti kurdų sukilėliais. Ir vis dėlto pelnas pateisina bet kokią riziką.
35 kontrabandininkų nužudymas sukėlė diskusiją apie šio verslo savininkus Turkijos teritorijoje. Turkijos saugumo departamento duomenimis, didžioji dyzelinio kuro ir cigarečių kontrabandos dalis pereina per Pietryčių pasienio provincijas (Vaną, Širnaką, Chakiarį, Mardiną, Gaziantepą ir Šanlyurfą). Iš šio srauto užsidirba ir kurdų separatistai, kurie gauna apie 10 proc. nuo kontrabandinių cigarečių ir kuro. Jei kontrabanda gabenama sunkvežimyje, kurdų komisinis mokestis dvigubai didesnis – 20 proc, mano Turkijos žvalgyba. Jos duomenimis, kurdai kasmet iš to gauna apie 70 milijonų dolerių.
Tačiau rinkos apimtis yra gerokai didesnė. Turkijos muitinės kontrolės duomenimis, per 2011 metus kontrabandinių prekių buvo konfiskuota daugiau nei už 230 milijonų JAV dolerių. Tarp kontrabandos prekių pirmauja pramoninės prekės, statybos medžiagos, cheminė produkcija, užsienio valiuta, brangakmeniai ir istoriniai artefaktai. Tuo pat metu yra kontrabandos kategorijos, rodančios aukščiausią dinamiką – benzinas, alkoholis ir tabakas. Per pirmuosius devynis 2011 metų mėnesius 108 įvykdytų specialiųjų operacijų metu, kurias atliko policija ir kariuomenė, buvo konfiskuota 19 milijonų kontrabandinių cigarečių pakelių ir 6,4 tūkstančių litrų dyzelinio kuro. „British American Tobbaco“ duomenimis, Turkijos nelegalių cigarečių rinkos apyvarta sudaro 1 milijardą JAV dolerių.
Cigarečių kontrabanda šoktelėjo keletą kartų po to, kai šalyje buvo imtasi agresyvių antitabako įstatymų, o premjeras Recepas Tayyipas Erdoganas tabaką paskelbė „teroristine gresme“ šaliai. Po to 2011 metais muitininkai konfiskavo keturis kartus daugiau tabako, nei 2010 metais. Stambului ir kitiems turtingiems miestams kontrabandinės prekės ne tokios aktualios: pragyvenimo lygis yra aukštesnis, o logistinės išlaidoskontrabandos transportavimui yra didelės. Tačiau kuo toliau nuo Stambulo, tuo kontrabandos daugiau.
Cigarečių rinka, kurią aktyviai seka tabako korporacijos, yra puikiai išstudijuota, todėl gali tapti modeliu, kaip yra sudarytas kontrabandinis mechanizmas. Apie trečdalį Turkijoje parduodamų nelegalių cigarečių atvežama iš Bulgarijos, iš kur jos keliauja į Mersino uostą Turkijos Pietuose. Iš ten dalis prekių keliauja į Iraką per jūrą, o vėliau iš Irako per Siriją ir Iraną vėl patenka į Turkijos teritoriją. Į Mersiną prekės taip pat atkeliauja iš Džebel-Ali porto Jungtiniuose Arabų Emyratuose. Iš Irako į Turkiją cigaretės, kaip ir dyzelis, patenka daugiausia ant mulų nugarų. Oficialiais duomenimis, šalyje yra 50 tūkstančių mulų, ir 80 proc. jų dalyvauja kontrabandoje.
Pelnas iš šių pervežimų yra milžiniškas. Jeigu Mersine cigarečių dėžė parduodama už 145 dolerius, tai Irako Suleimanijoje jis kainuoja jau 230 dolerių. Stambule urmu dėžę galima nusipirkti už 610 dolerių, o ne urmu – visus 970 dolerių. Pakelio kaina nuo 0,28 dolerio Mersina išauga iki 2 dolerių Stambule. Vidutinė legalaus pakelio kaina – 3-3,5 dolerio.
Iš tų kontrabandos srautų, kuriuos pavyksta sulaikyti, 50 proc. sugaudoma kertiniame maršruto taške – Mersino uoste. Kiti – skirtingose sausumos vietose. Mersine muitinės pareigūnai pasakoja, kad peržiūrėti visas atplaukiančias prekes yra neįmanoma: per metus per uostą pereina iki 4 tūkstančių laivų. Uostui paprasčiausiai neužtenka personalo, kad būtų peržiūrėtas kiekvienas konteineris. Be to, tam reikia rimto pagrindo, kitaip muitinė sulauks aibės padavimų į teismą dėl nuostolių atlyginimo.
Paslėpti kontrabandines prekes galima visur: saldainių pakeliuose, duonoje, skalbimo mašinose, balduose. Muitininkai bando gudrauti. Jie pastato ant kiekvieno konteinerio specialų daviklį, kuris leidžia nustatyti per ilgus sustojimus, kurių metu į konteinerius potencialiai galėtų būti kraunami kontrabandiniai produktai. Tačiau net ir ši technologija kol kas rezultat7 nedavė.
