Priėjome iki to, kad būtina daryti atranką ką aplami galima įleisti i mišką, prie vandens telkinių. Didžiausias pavojus gamtai - suasfaltėjusių smegenų miesčionis. Po kelių kartų tikriausiai įvyksta kažkokie genetiniai pokyčiai ir tokie individai gamtoje paprasčiausiai jaučiasi nejaukiai. Gąsdina tyla - reikia arba rėkti iki žandikaulių išnirimo arba paleisti visu garsu pačią bukiausią muzikėlę. Neįprasta švara ir žaluma - reiškia būtina prišiukšlinti, išniokioti visą aplinką. Tada miesčionis jaučiasi savo vietoje, ir gamtoje pabuvo ir tuo pačiu sau įprastoje aplinkoje. Didesniu ar mažesniu masteliu tai pasireiškia bet kokio išsilavinimo ar specialybės miesčionims. Jeigu architektas - tai gražiausiose vietose priprojektuos betonstiklių dėžučių, jeigu naujakuriai - pirmiausiai viską kas žalia išskus iki plynimo, išasfaltuos, po to nustebęs ieškos kur tos gamtos grožybės pradingo. Per didelė ramybė - būtina įsirengti pigiausias namų ar automobilių siganlizacijas, rėkiančias po kelias paras. Todėl būtina nustatyti objektyvius sumiesčionėjimo, suasfaltėjimo kriterijus, kuriuos viršijus lindimas i gamtą būtų ribojamas.