LiCS ir TPP sužadėtuvės: kartu tam, kad pasitiktų politinio gyvenimo saulėlydį
Šeimyninis gyvenimas - gyvenime ir politikoje reiškia įvairių rūpesčių dalijimąsi pusiau. Neretai per gyvenimą eiti lengviau dviese. Regis, taip nusprendė ir Liberalų ir centro sąjunga bei Tautos prisikėlimo partija. Tačiau neretai būna, kad žvelgiant į du besijungiančius polius, gyvenime ir politikoje neapleidžia jausmas, kad ši sąjunga vienaip ar kitaip žlugs. Toks jausmas neapleidžia ir tuomet, kai dėlioji šeimyninio LiCS ir TPP gyvenimo perspektyvas.
Pirma mintis, kuri šauna sužinojus apie tai, kad šių partijų frakcijos gali jungtis Seime, yra ta, kad tai toli gražu ne pirmos jaunystės partnerių jungtuvės. Šios jungtuvės kur kas labiau primena situaciją, kai partneriai vienas kitą randa tam, kad „pasitiktų gyvenimo saulėlydį“. O šis saulėlydis abiems partijoms, regis, jau labai arti. Vargu ar artėjančiuose Savivaldybių Tarybų rinkimuose šių partijų kandidatai gali iškovoti ženklesnį mandatų skaičių. O kalbant apie sekančius Seimo rinkimus, reikia dar didesnės fantazijos, kad galėtum įsivaizduoti tai, kad šios partijos gali jame atsidurti.
Liberalų ir Centro sąjunga žlugo tuomet, kai iš jos pasitraukė Artūras Zuokas. Nors dabartinis LiCS pirmininkas Gintaras Babravičius įtikinėjo žurnalistus, o gal ir pats save, jog šis pasitraukimas išsaugojo partiją nuo skilimo, tačiau įvyko atvirkščiai. Tik asmeninių ambicijų vedami dabartiniai partijos valdybos nariai, nesugebėjo įžvelgti to, kad būtent A.Zuokas buvo visos šios partijos stuburas, kuris savo politine charizma „tempė“ visą partiją.
Žinoma, A.Zuokas yra kontraversiška asmenybė, savo politinę karjerą supynęs su gana įtartinais verslo ryšiais. Tačiau, fakto, kad šis žmogus turi neeilinių politikui būtinų savybių, paneigti negali niekas. Partija be jo, kaip sambūris specialistų, neturinčių to, kas yra būtina politikai. Jie stokoja ir charizmos ir idėjų. Dauguma žmonių šios partijos grietinėlėje – puikūs specialistai, tačiau nevykę politikai.
Maža to, su A.Zuoko pasitraukimu vis labiau iš šios partijos traukiasi ir kiti, nemažą vaidmenį joje vaidinę žmonės. Žilvinas Šilgalis, Arminas Lydeka pasitraukė ne šiaip sau. Eilė neabejotinai ateis ir kitiems, A.Zuoko aplinkos žmonėms, tik laiko klausimas, kuomet jie suvoks, kad be šio žmogaus, jie gali nedaug ir tam pasiryš. Raimundas Palaitis, neabejotinai bus vienas jų. Todėl jau dabar aišku, kad G.Babravičiui ir kitiems A.Zuoko oponentams, nenugrimzti į politinį dugną šansų yra nedaug.
Tuo tarpu Tautos prisikėlimo partija yra visiška priešingybė – ji turi daug charizmatinių asmenybių, tačiau neturi specialistų. Kaip ten bebūtų, TPP žmonėms populiarumas ir pinigai nenukrito iš dangaus – daugelis jų tai gavo pasitelkę savo įgimtą talentą. Todėl šioje sąjungoje, būtent ši partija ir jos asmenybės galėtų pritraukti didesnį rinkėjų dėmesį. Teoriškai, tai beveik genialus sprendimas, tačiau, deja, realybė nuo teorijos dažnai skiriasi.
TPP realybė yra tokia, kad iš visuomenės mylimų ir garbinamų, TPP lyderiai tapo iš ties nekenčiamais. Savybės, kurios žavėjo daugelį Lietuvos televizijų žiūrovų, po akibrokštų politikoje, tapo atstumiančiomis. Po džiaugsmo karnavalo, šio teatro aktoriams atėjo itin sunkios pagirios – paskutiniais duomenims, jais pasitiki tik 0,02 procento gyventojų. Skirtingai nei manė šou verslo žmonės, politikoje akibrokštai nėra atleidžiami taip lengvai. Nors Lietuvos terpėje atsakomybės neretai išvengti pavyksta, tačiau teisdami Lietuvos žmonės dažniausiai būna negailestingi. Žmonės ateinančiuose rinkimuose prisimins viską – nuo šviesoforų iki H.Daktaro.
Atrodo, kad teatras sudegė ir nebėra kam jo atstatyti.. Ar tokiu gelbėtoju galėtų būti su milžinišką populiarumą turinčią Prezidente nuolat konfrontuojantis Arūnas Valinskas? Gal su ne pirmos jaunystės šokėjėlių piruetus daranti ir krūtinę demonstruojanti Ingrida Valinskienė? O gal šių dviejų asmenų tvenkiniuose jiems talkinęs Vincas Babilius? Galbūt piktybinių skolų nemokėjimų ir vyro, daužančio šviesoforus dangstymu pagarsėjusi Asta Baukutė? O gal tas gelbėtojas galėtų būti apie marsiečius postringaujantis ir tarybinius automobilius mėgstantis Antanas Nedzinskas? Atsakymas yra vienas ir aiškus – nei vienas jų to padaryti negalėtų. Nors, reikia pripažinti, situacija klasikinė – cirkas sudegė, o klounai liko.
Taigi, šių sužadėtuvių vaizdas ne koks. Jaunikis – toli gražu ne pirmos jaunystės. Jis jau nebe tas jaunas, veržlus ir galintis keisti specialistas. Dabar jis primena gyvenimo išvargintą karo veteraną, kuris tarsi dar turi noro, bet galimybių - jau nebe. O ir nuotaka jau nebe ta, kokia buvo kadais. Bėgantis laikas ir nesibaigiantis jaunatviškas neatsakingumas padarė savo – raukšlių ir patinusių nuo linksmybių vokų jau nebepaslėps joks grimas.
Kokie jaunieji – tokia ir sąjunga. Todėl, pasitelkus logiką, yra labai sudėtinga įsivaizduoti ją kaip sėkmingą. Greičiau tai bus jų lėtas ir ramus politinio gyvenimo saulėlydis.
Karolina Aleksandra Lukaševičiūtė
