Lapkričio 15-ąją baigėsi antrasis Transatlantinės prekybos ir investicijų partnerystės sutarties (Transatlantic trade and investment partnership, TTIP) derybų raundas, Briuselyje prie stalo susodinęs JAV ir Europos Sąjungos atstovus. Šia partneryste ketinama liberalizuoti rinką, kuri šiandien užima apie 40 procentų pasaulio ekonomikos, ir tiek Europos Sąjungai, tiek JAV žadama daug pranašumų. Kokie tie pranašumai, kokie dažnai nutylimi minusai ir ką TTIP sako apie abiejų Atlanto pusių demokratiškas tradicijas?
Kas žadama...
Sutartimi norima palengvinti prekybą tarp JAV bei Europos Sąjungos ir Europos laisvosios prekybos asociacijos narių, tai sukurtų didžiausią laisvosios prekybos zoną pasaulyje. Prekėmis ir paslaugomis šie regionai jau dabar keičiasi palyginti laisvai, tad TTIP esmė yra ne tik dar labiau sumažinti ar panaikinti kai kuriuos tarifus, bet ir visų pirma sumažinti netarifinius prekybos barjerus. Šie barjerai – tai įvairūs reguliaciniai mechanizmai, produktų kokybės standartai ir intelektualinės nuosavybės įstatymai. Anot susitarimo šalininkų, įvairių aspektų harmonizavimas abiejose Atlanto pusėse leistų keistis prekėmis ir paslaugomis dar našiau.
Ekonominės politikos tyrimų centro (Centre foreconomic policy research, CEPR) parengta ataskaita apie potencialią TTIP įtaką pasaulio ekonomikai žada daug teigiamų pokyčių. Europos Sąjungos BVP galėtų šoktelėti net 120 milijardų eurų per metus (t. y. ES BVP padidėtų beveik puse procento), o JAV – iki 90 milijardų. Anot CEPR, prie visų kitų šalių BVP kartu paėmus TTIP per metus galėtų pridėti iki 100 milijardų eurų. Centro ekspertai žada beveik po milijoną naujų darbo vietų tiek Europos Sąjungoje, tiek JAV. „Priklausomai nuo sutarties detalių ES ir JAV rinkos liberalizavimas turi potencialą pagerinti ne tik transatlantinę ekonomiką, bet ir pasaulio ekonominę situaciją“, – šitaip užbaigiama ataskaita, kurioje aiškiai išdėstyta aibė TTIP pliusų.
...o kas dažnai nutylima
Išvardyti potencialūs sutarties pranašumai skamba išties įtikinamai: įspūdingi skaičiai ir, rodos, jokių neigiamų padarinių. Nei CEPR ataskaitoje, nei Europos Sąjungos ar JAV lyderių kalbose svarios kritikos TTIP sutarčiai nėra. Kaip tik dėl to ją apžvelgti yra ypač svarbu.
Pirmi kritikos šūksniai mus pasiekia iš aplinkosaugos stovyklos. Vienas svarbių TTIP punktų yra investuotojų ir valstybės ginčų sprendimų sistema (Investor-state dispute settlement, ISDS). ISDS nėra naujiena prekybos derybose ir nustato, ką gali sau leisti korporacijos susikirtus jų ir valstybės, kurioje korporacija veikia, interesams. Štai tarptautinio aplinkosaugos organizacijų tinklo „Žemės draugai“ prezidentas Erichas Pina neseniai savo kalboje išsakė susirūpinimą, kad TTIP, atstovaudama visų pirma korporacijų interesams, gali sustabdyti vyriausybių pastangas neleisti naftos kompanijoms naudoti hidraulinio plėšymo būdo, kuris, anot mokslininkų, gali sukelti žemės drebėjimus. Šis susirūpinimas turi svarų pagrindą: amerikiečių korporacija „Lone Pine Resources“ dabar kaip tik bylinėjasi su Kvebeko provincija, neleidžiančia korporacijoms regione naudoti šio būdo. Jei kompanijai pasiseks, jos banko sąskaita pasipildys 250 milijonų JAV dolerių. Tad jei panašios taisyklės įsigalios TTIP sutartyje, vyriausybėms bus sunku apginti savo piliečių interesus nuo rinką norinčių praplėsti korporacijų.
Kita svari kritika TTIP susitarimui – tai produktų kokybės standartai. Kritikai nerimauja, jog, užuot reikalavusi, kad JAV žemės ūkio produktai atitiktų aukštesnius standartus, Europos Sąjunga sutiks su jų harmonizavimu ar net priims į savo rinką iki šiol neleistinų substancijų. Europos žemdirbių ir jų kooperatyvų asociacijos „Copa-Cogeca“ prezidentas Pekka Pesonenas baiminasi, jog į Europą bus pradėta leisti importuoti mėsą, kurioje bus iki šiolei čia draustų augimą skatinančių hormonų, o tai ne tik turėtų įtakos fizinei vartotojų būklei, bet ir neleistų europiečių ūkininkams varžytis su mažiau investicijų reikalaujančia produkcija iš už Atlanto. Išlieka ir genetiškai modifikuotų produktų klausimas: nors derybininkai ir teigia jo neliesiantys, deryboms nepasibaigus negalima užtikrintai tvirtinti, kad lobizmu aktyviai užsiimančios korporacijos neįtikins politikų pakeisti nuomonę. Kaip ir aplinkosaugininkų išsakytų abejonių dėl hidraulinio plėšymo būdo atveju, čia taip pat galima baimintis jei ne pačių produktų, tai bent galimo ISDS leidimo korporacijoms paduoti į teismą šalis, ribojančias jų rinką.
Galiausiai, diskusijose apie tai, kaip naujoji sutartis paveiks Šiaurės Amerikos ir Europos rinkas, dažnai primirštami kiti regionai. Nors pasaulinei rinkai ir žadamas pakilimas beveik 100 milijardų eurų per metus, galima klausti, kaip ši apskaičiuota suma pasidalys ir kurių šalių biudžetus papildys. Vadinamojo Trečiojo pasaulio šalių ūkininkams gali tapti dar sunkiau varžytis pasaulinėje rinkoje, mat jų prekėms ir toliau galios tarifai bei netarifiniai prekybos barjerai. Sugriežtinti intelektualinės nuosavybės įstatymai, kurių išraiška taptų visų pirma didesnis korporacijų pelnas, taip pat gali neigiamai paveikti šalis už TTIP jurisdikcijos. Pasaulinei prekybos organizacijai (PPO) Urugvajaus derybų raunde 1994-aisiais priėmus šitokį susitarimą (TRIPS, Agreement on Trade Related Aspects ofIntellectual Property Rights), besivystančių ir vidutinių pajamų šalyse (pavyzdžiui, Brazilijoje) gerokai pabrango kasdieniai vaistai, nes vietinėms farmacijos įmonėms pasidarė privaloma mokėti už receptų patentus. Kitaip sakant, apžvelgus galimus TTIP padarinius ir taip sunkiai besiverčiančioms šalims, ryškėja dar keli neigiami šio susitarimo padariniai.
Laisvosios prekybos sutartis už uždarų durų
Tikriausiai vienas bendriausių ir svariausių TTIP sutarties kritikų yra pats derybų dėl jos procesas. Paprastas klausimas: kiek įtakos turime mes patys, kaip demokratiškų valstybių piliečiai, šių derybų rezultatams? Logiška: norint išgirsti piliečių nuomonę, visų pirma reikia jos klausti, tačiau referendumų ar apklausų, susijusių su visais anksčiau išvardintais galimais minusais, nei JAV, nei Europos Sąjungoje kol kas nėra. Ekonomikos Nobelio premijos laureatas, buvęs Pasaulio banko vyriausiasis ekonomistas ir dabartinis jo kritikas Jozefas Stiglicas savo straipsnyje reziumuoja TTIP trūkumus aiškiai ir paprastai. „Jei derybininkai sukurtų tikrą laisvosios prekybos režimą, kuris visuomenės interesus keltų aukščiau ar bent laikytų lygiais su korporacijų lobistų interesais, tada tikėčiau, kad naujai sukurta sistema iš tiesų prisidėtų prie stipresnės ekonomikos ir aukštesnio socialinės gerovės lygio“, – rašo ekonomistas. Ir čia pat priduria: „Vis dėlto realybėje matome valdomą prekybos režimą, kuris korporacijų interesus laiko svarbesniais, ir derybų procesą, kuris nėra nei demokratiškas, nei skaidrus.“
Gruodžio 16-ąją Vašingtone prasidės trečiasis raundas, galbūt užbaigsiantis TTIP derybas. Ar tikėtina, kad jis įneš į šį procesą daugiau skaidrumo ar reprezentatyvumo? Atsakymas paprastas: spaudimo šiems pokyčiams šiuo metu tiesiog nėra. Tiek JAV, tiek Europos Sąjungos piliečiai, tiek visas kitas pasaulis tėra bebalsiai stebėtojai, pasyviai laukiantys derybų rezultatų. Kiek paradoksali idėja: laisvoji prekyba įsigalios nepaisant to, renkiesi ją ar jos nesirenki.
