Mokslininkai jau seniai svajoja apie kompiuterį, kuris veiktų taip pat, kaip žmogaus smegenys.
Smegenys, lyginant su kompiuteriais, sunaudoja kur kas mažiau energijos, ir svarbiausia – jos gali mokytis pačios, jų nereikia programuoti. Andy Tomas (Andy Thomas) iš Bielefeldo universiteto eksperimentuoja su memristorsiais - elektroniniais mikrokomponentais, galinčiais imituoti nervų darbą.
Memristoriai – tai laidūs nanosluoksniai, kurie gali būti naudojami elektros grandinėms sukurti. Jau kelerius metus memristoriai yra laikomi sinapsių elektroniniais ekvivalentais. Sinapsės – tai jungtys tarp nervinių ląstelių – neuronų. Šios jungtys tampa tuo stipresnės, kuo dažniau yra naudojamos.
Paprastai vienas neuronas yra sujungtas su kitais tūkstančiais tokių sinapsių. Kaip ir sinapsių atveju, memristoriai turi atmintį – jie gali „mokytis“ iš ankstesnių elektros impulsų. Šiuo atveju jais pereina elektros impulsai, tik ne iš neuronų, bet iš elektros grandinių. Srovė, kuri yra praleidžiama memristoriumi, priklauso nuo to, kokio stiprumo srovė jais tekėjo anksčiau ir kiek laiko tai truko.
Vadinasi, kuo dažniau memristorius buvo naudojamas, tuo stipresniu jis tampa. Jis gali ir visai nepraleisti impulso, jei impulsas yra mažesnis nei tam tikras slenkstinis lygis. Dėl tokio jų panašumo į sinapses memristoriai ypač tinka kuriant dirbtines smegenis – arba naujos kartos kompiuterius.
Šie naujieji elementai gali leisti sukurti labai efektyviai energiją vartojančius ir sugebančius pasitaisyti - eliminuoti nebeveikiančius elementus - procesorius, kurie, svarbiausia, galėtų sukurti procesus, panašius į tuos, kurie smegenyse yra atsakingi už mokymąsi. Beje, ir pamiršimą.
Be to, memristoriai gali saugoti informaciją tiksliau nei tranzistoriai, kurie tai daro bitais, kuriais remiantis ir veikia dabartinių kompiuterių procesoriai. Tai galima palyginti su juodai-baltu piešiniu, o memristoriai pasiūlys ir milijonus pilkų atspalvių, o ateityje – gal ir spalvas.
Daugiau informacijos – žurnale Journal of Physics D: Applied Physics.
