Gal lietuviai - tikrai netolerantiška tauta? O gal tauta - tolerantiška, tačiau jos netoleruoja „naujos krypties“ propagandistai? Apie tai šiandien „Vakaro žinių“ pokalbis su kunigu Ričardu DOVEIKA.
- Kaip suprasti, kai Lietuvos darželiuose nuolat siekiama į vaikų sąmonę įdiegti, kad tradicinis šeimos modelis yra netinkamas ir reikėtų rinktis kitą kelią?
- Bažnyčia visada savo mokymu primena, kad pagrindinę vaiko auklėjimo pareigą prisiima ir atlieka šeima. Tiek Bažnyčia, tiek mokykla, tiek kitos sistemos yra pagalbininkės, kurios padeda šeimai atlikti tiesioginio auklėjimo tarnystę.
Vyro ir moters šeimoje susitapatiname su šeimos nariais, aplinka, save atrandame. O šiandien, kai pasaulyje tarp lytinio tapatumo ir seksualinės orientacijos stengiamasi ištrinti visus skirtumus, prieiname prie labai keisto reiškinio. Jis nepasitarnaus formuojantis brandžiai asmenybei, bet nuo pirmųjų savęs pažinimo žingsnių įves vaiką į klaidžiausius labirintus.
Negali būti lygybės ženklo tarp lytinio potraukio ir lytinio tapatumo. O minimoje programoje siekiama ribą ištrinti. Tad pažeistas lytinio tapatumo formavimas pirmaisiais vaiko gyvenimo metais yra daugelio ateities problemų užkodavimas.
- Ar nepastebite, kad labai dažnai siekiama susidoroti su tradicinę šeimos sampratą puoselėjančiais ir skelbiančiais žmonėmis, skambiai visiems kalant į galvą, kad jie „diskriminuoja“ tam tikras grupes?
- Labiausiai šiuo metu diskriminuojama tiesa ir krikščionybė (kaip vertybė). Ir tai pastebima visose srityse. Būti krikščioniu politikoje - neįmanoma, krikščioniu žurnalistu, teisininku - neįmanoma, gyventi krikščioniškoje šeimoje - neįmanoma. Visa tai reikia griauti.
Tą rodo ir paskutinės ES diskriminacinės ataskaitos išvados: didžiausia fobija pasaulyje yra krikščionybės ir visų krikščioniškų vertybių fobija. Todėl reikia skirti toleranciją ir asmeninės nuomonės turėjimą.
Bažnyčia yra prieš visokias diskriminacijas. Bet nuomonės turėjimas nėra diskriminacija ar tolerancijos nebuvimas. Tam tikriems reiškiniams, grupėms nesuteikti vieno ar kito socialinio statuso taip pat nėra diskriminacija.
- Homoseksualumo sklaidai pasitelkiami ir brutalūs modeliai, kai net grasinama susidoroti su tradicinės orientacijos, tradicinės šeimos šalininkais. Vykdomos provokacijos, iš paskutiniųjų norima parodyti pasauliui, kad esame blogi. Ką visa tai reiškia?
- Tai kraštutinumas, kai asmeninės nuomonės turėjimas bus baudžiamas ir priskiriamas prie nusikalstamos veikos. Bandoma įvardyti, kad Lietuva - homofobiškas kraštas. Nežinau, kaip galima žaisti su šiuo terminu. Lietuva yra labai pakantus kraštas.
O ar vienalytes santuokas propaguojančių asmenų tikslas yra išskleisti vėliavą ir tik tiek? Ir jei bus leista išskleisti vėliavą, tai čia bus tolerancijos viršūnė? Tai išsikabinkite balkone tą savo vėliavą.
Manau, kartais būna užprogramuotas noras turėti konfliktą, kad būtų skirti milijonai dar labiau šviesti „homofobiškai“ tautai. Ne man tai vertinti, bet sakau paprastą dalyką: ypač turime gerbti žmogiškąjį asmenį, ir niekas negali pasikėsinti į jo orumą. Ir dėl to, kai kėsinamasi į asmens žmogiškąjį orumą, visada Bažnyčia stoja jo pusėn.
