Kartais sakoma, kad lapkritis – vėlių mėnuo. Juk jo pradžioje minimos Visų šventųjų diena ir Vėlinės daugelio mūsų sąmonėje įsitvirtino kaip išėjusiųjų, mirusiųjų prisiminimo ir jų pagerbimo šventės. Vėlinės – mirusiųjų šventė. Gyvieji eina į kapines lankyti mirusiųjų aplankyti, o senais laikais buvo tikima, kad šiomis dienomis ir mirusieji ateina aplankyti gyvųjų.
Tačiau tradicijos keičiasi. Senovės tyrinėtojai sako, kad anksčiau vėlėms buvo keliamos puotos, tačiau tik vėliau atsirado paprotys per Vėlines degti kapinėse žvakutes, o dar vėliau – puošti kapus didžiulėmis gyvų ir negyvų gėlių puokštėmis.
Kai kada pasigirsta net pasipiktinusių balsų – esą stengdamiesi kuo gražiau ir prabangiau papuošti artimųjų kapus, pamirštame, kad tai – susitelkimo, rimties, maldos ir susikaupimo dienos, skirtos prisiminti anapilin išėjusius artimuosius, ir pradedame lenktyniauti vieni su kitais.
Apie tai, kokia iš tikrųjų yra Visų šventųjų ir Vėlinių prasmė, kas dera ir kas nedera šią dieną, balsas.lt kalbėjosi su kunigu, Lietuvos „Caritas“ organizacijos vadovu Robertu Grigu.
Skirtinga dviejų dienų prasmė
„Krikščionys katalikų bažnyčios tradicijoje lapkričio 1-ą dieną skiria visų šventųjų pagerbimui. Šią dieną prisimenami visi, kada nors gyvenę, visi, kurie yra pripažinti pasiekusiais žmogiškos harmonijos, ryšio su dievu ir su žmonėmis tobulumo, kuriuos mes vadiname šventaisiais", – pasakoja kunigas R. Grigas, pabrėždamas, kad visai nesvarbu, jog daugelio tų žmonių bažnyčia nepripažino tokiais esant.
„Gal jie niekada nebus, katalikų terminais kalbant, „pakelti į altorių garbę„, bet dievo akimis jie gal būt ne mažiau nusipelnę už mūsų garbinamus šventąjį Antaną, Pranciškų, ar Teresę. Taigi, ši diena yra skiriama prisiminti žmones, kurie taip pat yra šventi ir iš amžinybės nori mums padėti ir pagal dievo valią dalyvauti mūsų reikaluose“, – sakė kunigas.
O lapkričio 2-oji, Vėlinių diena, skiriama prisiminti visiems mirusiems, aiškina R. Grigas.
„Labai prasminga tradicija – eina Vėlinių procesija, ir keturiuose bažnyčioje kampuose prisimenamos įvairios mirusiųjų grupės: bažnyčios, šeimos, savo tautos, savo parapijos žmonės. Prisimenami ir artimųjų užmišti mirusieji", – primena kunigas.
Anot jo, labai svarbu neužmiršti tų, su kuriais dabar gyvenantys neturi tiesioginio ryšio, „bet jeigu tikime, kad yra dvasinis gyvenimas, kad niekas iš nieko netsiranda ir niekur neišnyksta, taip pat ir anksčiau gyvenusių žmonių dvasinė esmė, toks prisiminimas yra labai prasmingas", – sakė kunigas.
Jis pasakojo, kad šiomis dienomis kalbėdamas su savo bendradarbiais pasauliečiais, klausė, kaip jie vertina šių dienų mirusiųjų pagerbimo tradicijas.
„Man kolegė pasakė, kad svarbus yra ne tik mūsų santykis su mirusiaisiais. Ji sakė, kad tai labai atgaivina ir gyvųjų – visų mūsų tarpusavio ryšius. Visi kartu vykstame į kapines, pastovime susikaupę pie artimųjų kapų, ir atsiranda ne naudos, ne intereso padiktuotas bendrumo jausmas. Tai proga susitikti šeimoms, giminėms, draugams ir pabūti dvasinėje vienybėje", – Balsas.lt pasakojo R. Grigas.
Pasirodyti prieš kitus – ne svarbiausias dalykas
Paklaustas, ar mūsų laikais mirusiųjų pagerbimo šventė netampa komercine, ar stengdamiesi kuo gražiau papuošti artimųjų kapus, mes neiškreipiame jos prasmės, kunigas R. Grigas sakė, kad toks noras labi žmogiškas ir suprantamas. Tik jis neturėtų užgožti pačios šventės prasmės.
„Visur, kur mes paliekame kokį nors viešą ženklą, yra pagunda nepasirodyti prasčiau už kitus. Tai žmogiška ir ne taip lengvai išgyvendinama. Bet kai stebiu žmones, kurie susirenka tomis dienomis į kapines, stebiu ir pabangesnių, ir paprastesnių žvakelių, gėlių padavėjus, pagalvoju, kad gal ir gerai, jog tarpusavyje dera paklausa ir pasiūla. Gal ir gerai, kad žmonės gali pasirinkti įvairius dalykus, kurie prieinamijų ištekliams", – dalijosi mintimis R. Grigas.
„Nemanau, kad pagrindinis puošiančių kapus žmonių motyvas yra pasirodyti, – tęsė kunigas. – Kai bendrauju su žmonėmis, lankančiais kapines, ir ne tik per Visų šventų dieną ar Vėlines, jaučiu, kad mūsų kultūroje ryšys su kartu gyvenusiais ir jau iškeliavusiais yra pakankami stiprus. O Vėlinės padeda tą mūsų viduje glūdintį ryšį ar poreikį prisiminti mirusius, išreikšti".
Kartų ryšys tebėra stiprus
Kunigo R. Grigo teigimu, mūsų, lietuvišos mirusių pagerbimo tradicijos panašios į kitų rytų ir vidurio Europos šalių pagarbą mirusiems. Ir labai svarbios mums – gyviesiems.
„Ir prisiminimas šventose mišiose, ir malda, ir kapinių aplankymas, ir gėlės bei žvakutės, kurių gal kartais atrodo perdaug ar kurias galinme vertinti tik kaip išorinį dėmesio parodymą, vistiek rodo, kad mes prisimename mirusius brangius žmones, išlaikome vidinį ryšį su tais, kurie mus pagimdė, mylėjo, bet kurių dabar nėra su mumis, kurie yra, kaip tikime, anapus. Manau, kad tai pozityvus ir labai sveikas dalykas kiekvienai visuomenei", – dalijosi mintimis R. Grigas.
„Nepaisant to, ar mūsų tikėjimas gilesnis, ar seklesnis, manau, kad tai yra ir mūsų žmoniškumo matmuo pasaulyje, kuris linkęs viską sukomercinti, matuoti naudos masteliais", – Balsas.lt sakė kunigas R. Grigas. O pokalbio pabaigoje pridūrė:
„Aš prisimenu, kaip vaikystėje artimi žmonės vesdavosi mane tvarkyti kapų. Ir tai buvo ne vienas iš liūdnų, o šviesių išgyvenimų: koks nors giminaitis betvarkant kapus prisimindavo anksčiau gyvenusius, tose kapinėse palaidotus kaimo žmones. Buvo gražus kartų ryšys. Ir ryšys su savo kultūra, savo tradicjomis".
