Per 2008 metų balandžio 2–4 dienomis Bukarešte vykusį NATO viršūnių susitikimą Kroatija kartu su Albanija gavo oficialų kvietimą prisijungti prie Šiaurės Atlanto aljanso. Faktiškai tai byloja apie šios Balkanų valstybės progresą, pasiektą įgyvendinant savo strateginius tikslus. Įstojimą į NATO galima vertinti kaip pirmą rimtą šalies žingsnį integracijos į susivienijusią Europą kelyje. Tačiau žengti šį žingsnį Kroatijai nebuvo lengva.
Narystė NATO – strateginis siekis
Kroatijos Respublikos užsienio politikos strategijoje nurodomi keli svarbūs siekiai. Pagrindinis šalies tikslas yra narystė Europos Sąjungoje. Įstojimas į NATO taip pat laikomas svarbiu šalies politikos prioritetu: naryste Šiaurės Atlanto aljanse Kroatija siekia užtikrinti savo saugumo interesus, įtvirtinti šalies suverenumą. Užsienio politikos strategijoje pažymima, kad narystė NATO teigiamai paveiks ir bendrą šalies raidą [http://www.mvpei.hr/MVP.asp?pcpid=30].
Galima teigti, kad pats siekis tapti Šiaurės Atlanto aljanso nare tapo teigiamu faktoriumi, paveikusiu politinius šalies procesus. Šiame kelyje Kroatijai teko padaryti daug būtinų darbų: sustiprinti demokratines teises ir laisves (tai po autoritarinio laikotarpio buvo labai svarbu), sustiprinti politinę ir visuomeninę jėgos struktūrų kontrolę, prisitaikyti prie naujų ginkluotės standartų ir t. t. Čia pat galima paminėti, kad kliūčių stoti į Europos Sąjungą ir Šiaurės Atlanto aljansą Kroatijai nebeliko tik po to, kai 2005 metų gruodžio 7 dieną buvo areštuotas dar nuo 2001 metų vasaros besislapstęs kroatų generolas Ante Gotovina. Po arešto jis buvo perduotas tarptautiniam Hagos tribunolui, kaltinančiam generolą kariniais nusikaltimais.
Kroatija šių metų liepos 9 dieną pasirašė stojimo į NATO protokolą. Po pasirašymo šį protokolą dar turės ratifikuoti šalys – Šiaurės Atlanto aljanso narės ir Kroatijos parlamentas. Tik po šių procedūrų Kroatija taps visaverte NATO nare. Tikimasi, kad tai įvyks dar iki 2009 metų, kai Aljansas švęs savo 60-metį.
Istorinė našta
Dar prieš kokius dešimt penkiolika metų kalbos apie Kroatijos įstojimą į NATO būtų buvusios vertinamos skeptiškai. Autoritarinė valstybė, dalyvaujanti kariniuose konfliktuose, vargu ar galėtų tapti kandidate įstoti į Aljansą. Tačiau Kroatija įrodė, kad net slegiama istorinių įvykių naštos sugeba greitai keistis ir modernizuotis. Šiandien tai stabili vakarietiška šalis, galinti pasigirti savo turizmo industrija, tačiau dar ne per seniausiai ji buvo dalis tos „kraujuojančios žaizdos Europos kūne“, kuria po subyrėjimo pavirto Jugoslavija.
1990 metais rinkimus Kroatijoje laimėjo Demokratinė sąjunga, vadovaujama buvusio Jugoslavijos kariuomenės generolo Franjo Tudžmano, kuris tapo šalies vadovu. 1991 metų birželio 25 dieną Kroatija paskelbė nepriklausomybę nuo Jugoslavijos, o tai sukėlė karinį konfliktą su bandančia išsaugoti bendrą valstybę Serbija. Šis konfliktas Jungtinių Tautų pastangomis buvo prislopintas tik tų pačių metų gruodį. 1992–1995 metais Kroatija buvo įsivėlusi į karinį konfliktą su Bosnija ir Hercegovina. Deja, per šiuos konfliktus neapsieita ir be etninių valymų, kuriais yra liūdnai pagarsėjęs pilietinis karas Balkanuose. Čia pat galima paminėti, kad visą teritoriją, kuri priklausė jai būnant Jugoslavijos sudėtyje, Kroatija atgavo tik 1998 metais [pagrindinė informacija – http://croatia.mons.hr/croatia/index.htm].
Franjo Tudžmano valdymo laikotarpis (iki jo mirties 1999 metų gruodį) pavertė Kroatiją autoritarine šalimi. Ji buvo smarkiai kritikuojama Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) ir Europos Sąjungos už neskaidrius rinkimus bei kitas autokratines tendencijas. Tai neleido Kroatijai būti tarp tų valstybių, kurios 1997 metais buvo pakviestos įstoti į Europos Sąjungą. Situacija pradėjo keistis tik po 2000 metų prezidento rinkimų, kuriuos laimėjo kroatų Liaudies partijos lyderis Stepanas Mesičius. Jo rinkiminė kampanija buvo pagrįsta pažadu stiprinti sąveiką su Vakarais bei siekti šalies narystės ES ir NATO.
Šiandien Kroatijoje yra plačiai kalbama, kad įstojimas į Šiaurės Atlanto aljansą sustiprins šalies pozicijas ir siekiant svarbiausio strateginio tikslo – narystės Europos Sąjungoje. Dauguma kroatų pritaria siekiui įstoti į ES, tačiau narystė NATO Kroatijos visuomenėje sulaukia ir nemažai neigiamų vertinimų.
Visuomenės nuomonė nėra vieninga
Skelbiama, kad pagal sociologinių apklausų duomenis 2006 metais tik 29 proc. kroatų rėmė savo šalies narystę NATO. Prieš stojimą į Šiaurės Atlanto aljansą tuomet pasisakė 54 proc. gyventojų. Ši statistika pradėjo keistis tik pastaruoju metu. 2007 metų gegužės mėnesio apklausa parodė, kad NATO šalininkai pagaliau sudaro daugumą – apie 52 procentus. Šiandien, kai stojimo procesas faktiškai vyksta, skirtingais duomenimis, Kroatijos narystę Šiaurės Atlanto aljanse palaiko nuo 55 proc. iki maždaug 60 proc. šalies gyventojų [http://opsa.hr/index.php?option=com_content&task=view&id=21&Itemid=36].
Numanoma, kad kroatų nuomonę dėl stojimo į NATO veikia keletas faktorių, kuriuos galima priskirti skirtingoms kategorijoms.
Saugumo faktorius. NATO yra gynybinė organizacija, tačiau pastaruoju metu kroatai nejautė realios grėsmės savo šalies saugumui. Tikėtina, kad tai svarbiausias faktorius, lėmęs menką stojimo į Šiaurės Atlanto organizaciją palaikymą. Tačiau patys naujausi geopolitiniai pokyčiai regione privertė kroatus vėl šiek tiek sunerimti. Kosovo nepriklausomybės paskelbimas ir skausminga Serbijos reakcija į tai padidino įtampa Balkanuose. Šiuo atveju narystė NATO savotiškai garantuoja, kad Kroatija jau nebegrįš prie praėjusio amžiaus dešimto dešimtmečio situacijos. Kaip teigia Rusijos mokslų akademijos Tarptautinio ekonominių ir politinių tyrimų instituto mokslo darbuotojas Sergejus Romanenka, „NATO yra vienintelė struktūra, galinti užkirsti kelią etnopolitinių konfliktų peraugimui į karą“ [daugiau apie tai ir Kroatijos stojimo į Šiaurės Atlanto aljansą niuansus – http://www.politcom.ru/article.php?id=6004].
Ekonominis faktorius. Nurodoma, jog kroatai baiminasi, kad galimos NATO karinių bazių statybos (pavyzdžiui, karinio laivyno bazių statybos Adrijos pajūryje) gali neigiamai paveikti turizmo sektorių. Tačiau šią nuomonę galima priskirti prie nepagrįstų baimių kategorijos, nes kol kas jokie panašūs projektai Kroatijoje neplanuojami. Numatoma tik kai kurių jau egzistuojančių karinių objektų modernizacija [http://www.jutarnji.hr/clanak/art-2008,3,29,,113926.jl].
Visuomeninis faktorius. Kroatijoje pastebimas visuomenės nepasitenkinimas tuo, kad klausimas dėl stojimo į NATO buvo nuspręstas „valdžios kabinetuose“. Nemaža dalis ir Šiaurės Atlanto aljanso šalininkų, ir jo priešininkų mano, kad klausimas dėl stojimo į NATO turėjo būti sprendžiamas referendumu. Šis faktorius yra labiau psichologinio pobūdžio – žmonės yra nepatenkinti, kad priimant galutinį sprendimą nebuvo atsižvelgta į jų nuomonę. Be to, kaip rodo sociologinių apklausų duomenys, vargu ar net šiandien galima drąsiai teigti, kad per referendumą dauguma kroatų pasisakytų už NATO.
Tačiau kaip ten bebūtų, Kroatija jau pačiu artimiausiu metu taps NATO nare, ir iš esmės tai yra nenuginčijamas faktas. Geopolitiniu požiūriu Šiaurės Atlanto aljanso plėtra Balkanuose vertinama teigiamai. Visą paskutinį praėjusio amžiaus dešimtmetį šio regiono vardas skambėjo kaip nestabilumo sinonimas. Tai, kad kai kurios Balkanų šalys pasiekia euroatlantinės integracijos kelyje neblogų rezultatų, negali nedžiuginti. Tai reiškia, kad į regioną grįžta stabilumas (ir NATO tampa savotišku šio stabilumo garantu), o kartu stiprėja regiono šalių politinis ir ekonominis potencialas.
Viktor Denisenko
