JAV ketinimai priešraketinį skydą perkelti iš Lenkijos ir Čekijos toliau nuo Rusijos sienų – į Rumuniją sukėlė tokias pat įnirtingas diskusijas kaip ir ankstesni Vašingtono planai šias raketas ir radarą dislokuoti Rytų Europos šalyse. Aukščiausioji gynimo taryba jau patvirtino šį planą, o Rumunijos prezidentas Traianas Besescu vasario 4-ąją pareiškė, kad jo šalis „pasirengusi vesti derybas su JAV dėl raketų perėmėjų antžeminio bazavimo ir jas dislokuoti iki 2015 metų“. Laikraštis „The New York Times“ pažymi, jog tik gruodį antrajai kadencijai prezidentu perrinktas šalies vadovas paskubėjo skelbti tokį pareiškimą, kad iš susitarimo turėtų daugiau naudos ir tinkamai konkuruotų su savo politiniais oponentais.
Amerikietiškos raketos SM-3 įeis į šalies priešraketinės gynybos sistemą, bet, pasak prezidento, ji bus nukreipta ne prieš Rusiją, o „prieš kitas grėsmes“. Turima galvoje, kad bazė Rumunijoje, skirtingai negu hipotetinės raketų dislokacijos Lenkijoje, negalės būti naudojama numušti rusų raketoms, skriejančioms į JAV Aliaską per Arkties vandenyną. Todėl, „Carnegie Moscow Center“ direktoriaus Dmitrijaus Trenino nuomone, Rusija vargu ar kels triukšmą dėl tokio Rumunijos pareiškimo. Tačiau Maskva ir šiuos Vašingtono planus laiko tiesiogine grėsme Rusijos branduoliniams arsenalams.
Kas gi tos SM-3? Specializuotos interneto svetainės (keletą nurodome straipsnio pabaigoje) rašo, kad visas SM-3 (StandardMissile) pavadinimas – RIM-156 Standard SM-2ER Block IV. Paprastai jos dislokuojamos kariniuose laivuose ir skirtos vidutinio ir ilgo nuotolio priešo balistinėms raketoms numušti. SM-3 bandymai pagal projektą LEAP (Lightweight Exo-Atmospheric Projectile) pirmą kartą buvo atlikti 1992 m., panaudojant radarų sistemą „Aegis“. Šios raketos pradėtos komplektuoti verslo centre „Raytheon“, esančiame Tuksone (Arizonos valstija). „Aegis“ sistemos nuo 1999 m. buvo rengiamos kartu su japonų mokslininkais, vėliau prie projekto prisidėjo Britanijos, Australijos, Nyderlandų, Vokietijos, Pietų Korėjos specialistai.
Standartinė raketa gali nuskrieti 500 km, o jos skrydžio aukštis – daugiau kaip 160 kilometrų. Sumontuota antros kartos raketos pagrindu, ji gana efektyvi: bandymo metu numušė balistinę raketą, pakilusią vos į 19 km aukštį. Ši trečioji sistema sugeba tokią raketą pasiekti daugiau kaip 200 km aukštyje. Kita vertus, antroji gali būti naudojama ir prieš lėktuvus, o trečioji numuša tik priešo raketas su branduolinėmis galvutėmis. Beje, ji brangesnė už antrąją.
SM-3 susideda iš trijų pakopų (žr. schemą). Pirmais dviem etapais raketa perėmėja išmetama iš Žemės atmosferos, trečiuoju išstumiama dar toliau nuo jos, kartu nutaikant sistemą į taikinį. Ketvirtuoju etapu pradeda veikti LEAP mechanizmas, kuris infraraudonųjų spindulių sensoriais suranda ir sunaikina taikinį.
SM-3 – tai ta pati balistinė raketa, sverianti apie 12,7 tonos, kurios naikinančio sprogmens svoris tesiekia 56 kilogramus. Ji sugeba išvengti klaidinančių taikinių.
Po tris tokių raketų perėmėjų jau dislokuota Aliaskoje, Kalifornijoje. Informaciją apie taikinius šios sistemos gauna iš galingų radarų, koks buvo planuojamas dislokuoti Čekijoje, taip pat iš orbitinių sensorių, kurie sugeba balistinę raketą užfiksuoti dar jos skrydžio pradžioje ir net už 5000 kilometrų. JAV planuose – 5–10 raketų perėmėjų per metus. Kiekviena iš jų kainuoja daugiau kaip 100 mln. dolerių, o su visa infrastruktūra – iki kelių šimtų milijonų.
Taigi, priešraketinio skydo elementų perkėlimas iš Rytų Europos į pietinę žemyno dalį turėtų geriau pagrįsti JAV motyvaciją, kodėl apskritai šios sistemos dislokuojamos toli nuo Amerikos krantų. Iranas nesutinka nei naikinti savo branduolinių atsargų, nei nutraukti kariniams tikslams galimo panaudoti urano sodrinimo ciklą. Atvirkščiai: Teheranas šiomis dienomis paskelbė, kad urano sodrinimo procesas pradedamas gilinti, ir tai Vašingtonui prideda argumentų, kodėl savo priešraketinės gynybos sistemą (PRGS) jis paslinko arčiau Irano ir nutolino nuo Rusijos.
Kita vertus, kaip interviu su buvusiu „The Financial Times“ korespondentu Maskvoje Davidu Satteru praneša „Laisvosios Europos“ radijas, pernai rugsėjo 17-ąją Baracko Obamos paskelbto atsisakymo šio tipo raketas dislokuoti Lenkijoje ir Čekijoje neverta suprasti pažodžiui. Amerikietiška PRGS yra modifikuojama, juolab kad vos už 56 km nuo Kaliningrado srities sienos Lenkijoje bus įkurdintos žemė–oras raketos „Patriot“. Tad gal verta kalbėti, kas ką „išdūrė“?
D. Satteras radijui sako, kad B. Obamos santykių su Rusija „perkrovimo“ mygtukas tebėra įspaustas, nors Vašingtonas ir keičia priešraketinės gynybos sistemą Europoje. Dabar JAV koncentruoja dėmesį į vidutinio nuotolio balistinių raketų gaudykles. Kaip tik tokių, kaip įtariama, daugiausia turi Iranas ir kitos „blogio ašies“ šalys. Anot žurnalisto, Maskva ne tiek nuogąstavo dėl amerikietiškų raketų keliamo pavojaus Rusijai, kiek dėl JAV pozicijų sutvirtinimo prie Rusijos sienų. Tiesa, naujosios Baltųjų rūmų administracijos atsisakymas vykdyti ankstesnę George‘o W. Busho „sovietų sulaikymo“ strategiją Maskvoje buvo suvoktas kaip didžiulė užsienio politikos pergalė. Tačiau Bukarešto sprendimas šią diplomatinę pergalę aiškiai sumažina ir verčia Kremlių ieškoti atsakomųjų priemonių.
Nors Rusijos reakcija į šį sprendimą nebuvo griežta, iš tiesų, kaip pranešė naujienų agentūra „Interfax“, Maskva pradeda kurti Juodosios jūros laivyno stiprinimo ir kovinio potencialo didinimo planus. Buvęs laivyno vadas, dabar atsargos admirolas Viktoras Kravčenka agentūrai sakė, kad „regione jėgų santykis pasikeis ne Rusijos naudai, todėl būtina liautis mažinti karinę laivyno infrastruktūrą, reikia stiprinti jo kovinę galią ir papildyti flotilę“. Užsienio apžvalgininkai nurodo vieną palankią Maskvai aplinkybę: Ukrainos prezidento rinkimus laimėjo „prorusiškas“ Viktoras Janukovyčius, per rinkimų kampaniją pareiškęs ieškosiąs kelių pratęsti Rusijos buvimą Juodosios jūros akvatorijoje.
O Rumunijai atsirado nebloga galimybė išsiveržti iš Europos užkulisių. Kaip rumunų leidiniui „Evenimentul Zilei“ pareiškė politologas Julianas Cifu, „Rumunija daugiau nebe periferinė valstybė“. Prieš trejus metus tapusi ES nare Rumunija gali išnaudoti šansą suaktyvinti savo vaidmenį pietiniame Europos sparne. Mažėjant jos naftos ištekliams, augant nedarbui ir kainoms, ši prie Ukrainos, Moldovos, Vengrijos, Bulgarijos ir Serbijos prisiglaudusi šalis neturi kitos išeities, kaip tik sutikti įkurdinti amerikietišką karinę bazę ir taip sustiprinti savo vaidmenį svarbiame geopolitiniame regione.
Česlovas Iškauskas, politikos apžvalgininkas
Šaltiniai
http://www.globalsecurity.org/space/systems/sm3.htm
http://www.designation-systems.net/dusrm/m-161.html
http://www.strategypage.com/htmw/htada/articles/20100207.aspx
