Ji buvo garbinama kaip viena talentingiausių pianistų visoje Europoje – kol prie klavesino atsisėdo jos jaunesnysis brolis Volfgangas.
„Virtuozė!“ „Stebuklingas vaikas!“ „Genijus!“ – taip XVIII a. septintajame dešimtmetyje buvo atsiliepiama apie Mocartų šeimos atžalą, bet ne tą, kurią dabar garbina visas pasaulis. Jos vardas buvo Marija Ana Mocart. Dar būdama jaunutė ji važinėjo su koncertais po visą Europą ir savo, kaip pianistės, talentu parklupdė Miuncheną, Vieną, Paryžių, Londoną, Hagą. Jai stovėdami plojo muzikos mylėtojai Vokietijoje ir Šveicarijoje.
„Mano mažoji mergaitė atlieka pačius sudėtingiausius kūrinius, kokius tik turime, (…) neįtikėtinai preciziškai ir meistriškai, – Marijos Anos tėvas Leopoldas Mocartas rašė laiške 1764 metais. – Nors mano mažylei dar tik 12 metų, ji, galima užtikrintai sakyti, yra viena iš talentingiausių Europos pianisčių.“
Deja, jaunąją virtuozę, šeimynykščių meiliai pramintą Nanerle, greitai užtemdė brolio Volfgango Amadėjaus šešėlis. Beveik penkeriais metais už jį vyresnė Marija Ana neabejotinai buvo pirmas sektinas pavyzdys Volfgango, kaip muziko, gyvenime. Tačiau liko istorijos užribyje – net Mocarto kūrybos tyrinėtojai prisipažįsta nemanę, kad būtent sesuo galėjo įkvėpti ir padėti išugdyti šį genijų.
Skeptiškai nusiteikę muzikologai kategoriškai atmeta net tokią galimybę. Anot jų, buvo, tebėra ir bus apstu šeimų, kuriose vieną talentingą atžalą ilgainiui užgožia kitos dar didesnis talentas. Kiti mokslininkai siūlo jiems neskubėti su tokiais vertinimais. Anot sociologų, antropologų, net ir gabiausias muzikantas negali ugdyti savo talento vakuume. Jie mokosi stebėdami kitus muzikantus, būdami jų mokiniais – tikrais ar neformaliais. Ekspertai įsitikinę, kad vaikas, augantis muzikalioje šeimoje ir ypač turintis muzika užsiimantį brolį arba seserį, turi daugiau paskatų ir pats susidomėti muzika, taip pat galimybių ugdyti savo gabumus.
Šeimos galva Leopoldas Mocartas buvo rūmų muzikantas. Dukterį Mariją Aną – savo pirmagimę – jis pradėjo mokyti skambinti klavesinu, kai jai buvo 8-eri. Mergaitė greitai tobulėjo. Ir kai ji skambindavo, jos trimetis broliukas beveik visada sėdėdavo šalia. Prabėgus keleriems metams Volfgangas Amadėjus ir pats ėmė bandyti pagroti ištraukas iš sesers natų knygos.
Laikui bėgant, Nanerlė vis tobulėjo stebindama net savo pačios tėvą, ne tik aplinkinius. Jos skambinimo technika buvo tiesiog ideali. Sunku patikėti, kad tai nepadarė visiškai jokio įspūdžio mažajam broliukui. Juolab kad jo genialūs gabumai atsiskleidė staiga ir labai netikėtai – pirmieji Mocarto muzikiniai bandymai tapo tikra staigmena jo tėvui.
„Šį minuetą ir trio Volfgangas išmoko skambinti per pusvalandį pusę dešimtos vakaro 1761 metų sausio 26-ąją, dieną prieš savo penktąjį gimtadienį“, – tokią pastabą Leopoldas Mocartas užrašė ant dukters natų.
Akivaizdūs berniuko gabumai paskatino tėvą imtis jo muzikinio išsilavinimo anksčiau nei ketino, – nelaukiant, kol Volfgangui sukaks 8-eri. Ir tie treji metai, mano mokslininkai, galėjo labai smarkiai paveikti vaiko smegenų vystymąsi. Šiuolaikiniai neurologai teigia atradę stulbinamų skirtumų tarp profesionalių muzikų ir niekaip su muzika nesusijusių žmonių smegenų. Ryškiausių pakitimų pastebima smegenyse tų muzikantų, kurių mokslai prasidėjo dar iki 7-ojo gimtadienio.
Mocarto atveju buvo ir dar vienas pliusas: jis turėjo du mokytojus – tėvą ir seserį. Nanerlė buvo vyresnė, jau įgudusi muzikos srityje ir geriau suprato tėvo reikalavimus. Taigi veikiausiai buvo savo mažajam broliukui tarsi vertėja – perduodavo tėvo žinias ir dar pridėdavo savųjų. Būtent ji parodė Volfgangui Amadėjui, kad muzika gali būti ne tik malonumas, bet ir galimybė bendrauti be žodžių.
Brolio ir sesers muzikos mokslai tęsėsi, kai jie pradėjo kartu koncertuoti. 1762 metais 11-metė Marija ir 6 metų Volfgangas buvo nuvežti į Miuncheną – pasirodyti pačiam Bavarijos valdovui Maksimilianui III Juozapui. Koncertą stebėjęs grafas Karlas fon Cincendorfas vėliau savo dienoraštyje rašė: „Berniukas iš Zalcburgo ir jo sesuo skambino klavesinu. Vargšas mažylis muzikuoja tiesiog nuostabiai. Jis linksmas, gyvybingas, žavus vaikas. Jo sesuo skambina meistriškai – ir jis pats jai plojo.“
Mokslininkams ši istorinė nuotrupa davė dar daugiau peno mintims. Anot žinovų, kai pradedantysis muzikantas yra priverstas lipti ant scenos kartu su įgudusiu kolega, šis išgyvenimas gali kardinaliai pakeisti visą jo tolesnį vystymąsi. Nesvarbu, ar mažasis Volfgangas tik troško įtikti mylimai seseriai, ar norėjo pasirodyti geriau už ją, Marijos Anos muzikiniai pasiekimai skatino būsimąjį genijų stengtis labiau, dirbti sunkiau nei galbūt jis būtų dirbęs būdamas vieninteliu talentingu vaiku šeimoje.
Nanerlė ir Volfgangas blaškėsi po Europą daugiau kaip trejus metus. Karieta jie įveikė kelis tūkstančius kilometrų, koncertavo 88 miestuose milžiniškai auditorijai. Tas laikas, ekspertai neabejoja, buvo didžiausios sesers įtakos broliui metas.
1764-aisiais, gastrolių Anglijoje metu, Leopoldas Mocartas sunkiai susirgo. Volfgango Amadėjaus ir Marijos Anos motina pasakė vaikams, kad nuo šiol jie privalės elgtis labai tyliai – apie skambinimą klavesinu negali būti nė kalbos. Todėl Nanerlė susirado popieriaus, plunksną ir užrašė pirmąją brolio sukurtą simfoniją (K. 16).
Dabar jau niekas niekada nebesužinos, ar sesuo tik padėjo Volfgangui Amadėjui užrašyti natas, ar pati prisidėjo kuriant simfoniją. Vis dėlto tai sudėtingas muzikos kūrinys net ir genialiam 8-mečiui. Nanerlė – ne tik sesuo, bet ir ištikima draugė, taip pat muziką jaučianti gimininga siela – galėjo padėti Mocartui padaryti tą lemtingą šuolį nuo sonatų prie simfonijų.
Kaip toli muzikos srityje galėjo pažengti pati Marija Ana, pasaulis irgi niekada nesužinos. 1769 metais jai, 18-metei merginai, buvo uždrausta koncertuoti – atėjo laikas pagalvoti apie santuoką. Tad kai Leopoldas Mocartas su sūnumi išvyko į gastroles po Italiją, Nanerlė buvo palikta su motina namuose Zalcburge. Ištekėjo ji tik 1784 metais – iki to laiko kūrė muziką.
1770-aisiais susižavėjęs Volfgangas Amadėjus rašė jai iš Romos: „Brangi sese! Esu apstulbintas tavo gebėjimo kurti. Turiu pasakyti, kad daina, kurią parašei, yra puiki.“ Kaip skambėjo ta daina, muzikos gerbėjai niekada neišgirs – kaip ir ją sukūrusios moters talentui, istorija jai buvo negailestinga: nė vienas Marijos Anos Mocart kūrinys neišliko.
PARENGĖ AISTIS GIRNIUS
