Patiklus kavalierius išlaikė ne tik savo sugyventinę, bet ir negimusius vaikus, negana to, padėjo gydyti vėžį, kuriuo ji išvis nesirgo...
„Šiąnakt mane išprievartaaa...“ – paryčiais įžengusi pro Šiaulių vyriausiojo policijos komisariato duris nedidutė moteris apsipylė tokiomis ašaromis lyg pupomis, kad net nebepajėgė užbaigti sakinio. Ją apraminęs, kriminalistas ėmė smulkiai užrašinėti, kaip viskas nutikę, o kalbėdama 27 metų šiaulietė Birutė Budrytė dar ne kartą raudojo ir net alpo. Ypač pasakodama, kaip jos, girdi, nedoras draugas ir skriaudikas – 37 metų Viktoras Valentinavičius (vardas ir pavardė pakeisti) – ką tik lovoje ją taip puolęs lyg žvėris, kad ji iki šiol kraujuojanti.
Nors apžiūrėjęs B. Budrytę teismo medicinos ekspertas nepastebėjo jokių mėlynių, sumušimų, o tik moteriško ciklo pabaigą, policininkai nuskubėjo į Šiaulių pakraštį, kur sodo namelyje ramiai gyvena V. Valentinavičius. Pamatęs policiją, tas sutriko. Žmogus tikino, kad įvykusi kažkokia klaida – jis gyvenime reikalų su teisėsauga neturėjęs. Taip, su Birute jiedu miegoję, bet ji pati po jo antklode šmurkštelėjusi, pati besiglausčiusi, gundžiusi ir atsidavusi. Koks tai nusikaltimas?
Prisistatė svetimu vardu
Pareiškę, kad visi prievartautojai taip teisinasi, kriminalistai Viktorą suėmė. Tačiau kai sulaikytasis papasakojo viską nuo pradžių, žandikauliai atvipo net visko mačiusiems prokurorams.
Užsienyje dirbantis ir tik retkarčiais į Lietuvą grįžtantis V. Valentinavičius su Birute – vieniša motina, auginančia ikimokyklinio amžiaus dukterį – susipažino 2009-ųjų pavasarį. Tik Viktoras net ištisus pusantrų metų neįtarė, kad nuo pat pirmosios pažinties dienos sukta moteris jam melavo ir siekė savanaudiškų tikslų – juk netgi prisistatė pramanytu Smiltės vardu.
Nuo pirmos pažinties minutės Birutė-Smiltė stengėsi sukelti kavalieriaus gailestį, užuojautą ir pareigos jausmą.
Na, kaip vyras neatsiųs pinigų, išgirdęs apie baisią nelaimę – jo draugės vienturtė dukrelė esanti susirgusi nepagydoma akių liga ir netrukus apaksianti..!
Nepraėjo ir pora mėnesių, kai V. Valentinavičius gavo naują SMS žinutę. Šįkart jo „mylimoji Smiltė“ pranešė nuo Viktoro pastojusi. Besilaukiančią moterį, žinia, reikia globoti, todėl į Šiaulius ėmė plaukti emigranto pinigų perlaidos. Parvykęs trumpam namo V. Valentinavičius savo moterį bei jos „ankančią“ dukrelę apipildavo dovanomis ir džiaugėsi, kad sugyventinė išlaikanti puikią figūrą, besilaukdama visai nedaug pastorėjusi.
Negimusių vaikų nuotraukos
Viktorui vėl išvykus į Angliją, 2010-ųjų pradžioje sugyventinė atsiuntė pranešimą, kad jiedviem ką tik gimė dvynės Karolina ir Kotryna – netgi pasiuntė abiejų nuotraukas. Iš tikro sumanioji melagė pas kažką svečiuose nusifotografavo prie Kalėdų eglutės su kažkieno naujagimiais. Nuotraukas ji įrašė į kompaktinę plokštelę, o ant šios flomasteriu išvedžiojo jausmingą užrašą „Žiūrėti, kai bus liūdna“. Siuntinyje su nuotraukų plokštele buvo ir laiškas su žodžiais, Viktorą sujaudinusiais iki graudulio: „Tėveli, mes tavęs laukiame!“
B. Budrytė iš tikro labai laukdavo – tik ne tiek grįžtančio Viktoro, kiek jo piniginės. O kad pastaroji plačiau atsivertų, po metų draugystės, 2010-ųjų pavasarį, sugyventiniui apgavikė sukurpė naują graudžią istoriją...
„Viktorai, mus ištiko baisi nelaimė, – pakibusi ant kaklo pro duris įžengusiam V. Valentinavičiui, B. Budrytė apsipylė ašaromis. – Mūsų dvynės ligoninėje, o aš dar sunkiau susirgau. Ką tik buvau pas onkologus, man nustatė žarnyno vėžį! Netrukus turiu važiuoti operuotis į Santariškių onkologijos klinikas...“
Ilgainiui kilo įtarimų
Sutrikęs ir išsigandęs V. Valtentinavičius iš karto atidavė B. Budrytei visus pinigus, kiek tik parsivežęs iš užsienio. Negana to, paprašė savo giminaičio nuvežti sugyventinę į Vilniaus klinikas. Visą kelią apsimetėlė ligonė mašinoje tai alpo, tai balo, tai graudžiai dejavo. Vilniuje „vėžininkė“ pusdienį pasitrynė parduotuvėse, kol jos vairuotojas kantriai laukė klinikų kieme. Galiausiai išėjusi neva iš ligoninės, vairuotojui pamelavo, kad jos neoperavę, o tik padarę tyrimus, sulašinę chemoterapijos preparatų ir išrašę vaistų. Pastariesiems Viktoras, žinoma, ir vėl nepagailėjo pinigų.
Melo kojos vis dėlto trumpos – ilgainiui V. Valentinavičiui ėmė kilti įtarimų. Na, kaip gali būti, kad moteris nenorėtų savo mylimam vyrui parodyti, duoti pamyluoti naujagimių? O ji net vaikų gimimo liudijimą kažkodėl slepia. Argi ne keista, kad grįžus Viktorui kaskart jo dukrelės esą būdavusios tai ligoninėje, tai pas sugyventinės motiną ar gimines..?
Įtarimų kėlė ir moters sveikata – Birutė-Smiltė pasakoja ištvėrusi skausmingas vėžio gydymo procedūras, o ant jos rankų nematyti nei vienos lašinės adatos žymės. Negana to, „vėžininkei“ plaukai net nesiruošia nuslinkti, o ji pati, energinga lyg tvarte užsibuvusi kumelė, duodasi po kosmetikos salonus bei parduotuves, naujiems skudurams taškydama Viktoro pinigus...
Išmelžusi nutarė pasodinti
2010-ųjų gegužės pabaigoje V. Valentinavičius nutarė imtis savo tyrimo. Palaukęs, kai sugyventinė išpėdins į parduotuvę, jis panaršė stalčius ir rado jos tapatybės kortelę. Perskaitęs dokumentą Viktoras vos nenugriuvo – pasirodo, kad jo sugyventinė – jokia Smiltė, o Birutė Budrytė!
Poniai grįžus iš parduotuvės, V. Valentinavičius, žinoma, iškėlė triukšmingą sceną. B. Budrytė dar bandė laikytis melo, esą dukterys tikrai gimusios, o ji – baisi ligonė, bet moteriški kerai praregėjusio vyro jau nebeveikė. Paskubomis susirinkęs daiktus V. Valentinavičius trenkė durimis ir iš pykčio bei nuoskaudos nebematydamas kelio patraukė į savo sodo namelį.
B. Budrytė nenorėjo susitaikyti su Viktoro (tiksliau – su neišsenkančio pajamų šaltinio) netektimi, todėl nesiliovė jį atakuoti meiliomis žinutėmis. Vis kvietė susitikti, siūlė „viską paaiškinti“. Pamačius, kad visos pastangos veltui, B. Budrytę, užmiršusią, kad tai ne Viktoras ją, o ji jį apgavo, apėmė moteriška neapykanta. Melagė nutarė buvusiam draugui atkeršyti – įkišti jį į kalėjimą!
Vilioklė liko laisva
Pernai rugpjūčio 9-ąją B. Budrytė pagaliau rado pretekstą atvykti į V. Valentinavičiaus namus – girdi, galutinai viską prisipažinti ir išsiaiškinti. Šypsodamasi saldžia gyvatės šypsena, pokalbį ji tyčia užvilkino iki sutemų, todėl liko nakvoti. Nors buvo prižadėjusi miegoti atskirai, gudruolė sugalvojo, kaip prisivilioti buvusį sugyventinį į savo lovą ir po juo palindusi sugundyti...
Vos tai įvyko, dar prieš aušrą triumfuodama B. Budrytė nuskuodė į policiją ir pranešė apie tariamą išžaginimą, visai užmiršusi, kad pigiu melu policininkų neapgausi, o ir jiems meluoti – tai ne kavalieriui, laukia visai kitos pasekmės.
Policija tiesą išsiaiškino labai greitai. Jau po paros V. Valentinavičius buvo paleistas iš areštinės, o B. Budrytei iškelta baudžiamoji byla dėl melagingo įskundimo apie nusikaltimą.
Neseniai Šiaulių miesto apylinkės teismas B. Budrytę pripažino kalta, tad įpareigojo valstybei sumokėti 1300 litų baudą ir priteisė V. Valentinavičiaus civilinį ieškinį. Apgautasis suskaičiavo per B. Budrytę turėjęs net apie 100 000 litų nuostolių, bet išliko tikras orus vyras – ieškiniu tepareikalavo simbolinių 2000 litų. Mat Viktoras puikiai žino, kad B. Budrytė niekur nedirba ir turi tik tiek, kiek susižvejoja iš lengvatikių gerbėjų. O pastarųjų ji, oi, nestokoja.
Kas išaugs iš dukters?
„Akistatos“ žiniomis, dar nepasibaigus teismui B. Budrytė jau kvailino naują kavalierių – kažkokį Donatą A. Jam melagė prisistatė... Justina Pociūte, dirbančia Šiaulių policijos Organizuotų nusikaltimų tyrimo tarnybos inspektore.
Kai užėjęs į svečius Donatas pamatė moters dukrelę, apgavikė šaltu veidu ėmė meluoti, kad tai ne jos vaikas, o esą įsidukrinta vargšė našlaitė. Toliau kavalierių vyniodama ant piršto ir viliodama iš jo paramą, B. Budrytė netrukus tradiciškai suvaidino sergančiąją paskutine žarnyno vėžio stadija, kuriai esą belikę gyventi vos pora mėnesių... Meluoti gerbėjui, žinia, ne nusikaltimas, todėl naują apgavystę iškapstę kriminalistai tik tyliai keikia vyrų patiklumą, bet kištis negali.
„Patologiška melagė B. Budrytė gerbėjus tikriausiai apgaudinės ir melš iki senatvės, – svarstė vienas iš įvykį tyrusių pareigūnų. – Labiausiai gaila jos dukros. Ši mergaitė mato, kaip motina ją pristato nepagydomai sergančia, ankančia, įsidukrinta našlaite ir primokyta pritardama linksi – dar nepradėjusi eiti į pirmą klasę, ji jau išėjusi melu grįsto gyvenimo pradmenis...“
S. STASAITIS
