Kitais metais vyksiantys Lietuvos Respublikos prezidento rinkimai parodys, ar Lietuvoje atsirado dar bent vienas asmuo, galintis lygiaverčiai kovoti su dabartine šalies prezidente, Dalia Grybauskaite. Paskutinieji rinkimai akivaizdžiai parodė, kad Lietuvoje Jos Ekselencija yra vienintelis žmogus, galintis tapti prezidentu. Visi kiti konkurentai buvo tik „dėl skaičiaus“, jie ne tik nebuvo lygiaverčiai konkurentai, jie iš viso nebuvo konkurentai.
Lyderystės problema yra ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje ir tai yra dėsningas vėlyvosios kapitalizmos stadijos veiksnys. Šiame „vystymosi“ etape nereikalingos asmenybės, kurios mąsto, kurios savarankiškai gali priimti sprendimus, kurios „susigaudo“ ne vienoje srityje. Kaip dar seniai skelbė NBA skautai: šioje lygoje reikia tik tų žaidėjų, kurie gerai moka gintis arba pulti, reikia vienos specializacijos specialistų. Net tokiame primityviame žaidime, kaip krepšinis.
Laisvosios rinkos demokratijoje darbo neras nė vienas asmuo, gebantis ne tik atlinkti vienos funkcijos specializuotą veiksmą, bet ir galintis mąstyti, kam jį atlieka. Humanitarai ir socialinių mokslų atstovai, anot vieno nelabai protingo Lietuvos ministro, apskritai niekur nereikalingi. Gyvenimo pasirinkimą, jo manymu, turi diktuoti ne žmogaus galimybės dirbti vieną ar kitą darbą, o rinka, statistika ir nereflektuojamas bukumas.
Tai skamba juokingai, kaip tikėjimas Kalėdų seneliu, pamirštant, kad Kalėdų senelis ir demokratija – absoliučiai nieko nesiskiriančios ideologijos. Pirmu atveju tėvai „tiki“, kad vaikai nežino, jog Kalėdų senelis neegzsituoja, o vaikai, savo ruožtu, nenorėdami nuvilti tėvų vaidina, kad tiki, antru atveju – politikai tiki, kad jų sprendimai kažką lemia, kad priimami įstatymai padės, o rinkėjai, įsimylėję tam tikras asmenybes, vaidina, kad tie įstatymai padėjo. Visi tiki, kad „apgaudinėja“ Kitą, ir juokingiausia yra tai, kad tik pati ideologija čia yra vienintelė tiesa. Taip, Kalėdų senelis neegzsituoja, taip, niekas netiki, kad demokratijoje įmanomas efektyvus politinis dalyvavimas, bet visuomet egzistuoja įsitikinimas „kad kitaip bus dar blogiau“: kad be Kalėdų senelio vaikai nepatirs tiek džiaugsmo, o be demokratijos mūsų laukia Rusijos likimas. Pasitenkinama atsitiktinimu.
Niekas niekuomet nebando net įsivaizduoti, kas nutiktų, atsisakius Kalėdų senelio. O juo labiau niekas nebando mąstyti, kodėl Šveicarija yra keliais šviesmečiais pralenkusi visas pasaulio demokratijas (ten – tiesioginė demokratija). Kuomet nėra Išrinktojo, kaip „Matricoje“, galima tik pasyvi rezistencija ir niekada – realios permainos.
Jei reikėtų pasakyti, koks D. Grybauskaitės nuopelnas pakeitė bent vieno žmogaus gyvenimą, susidurtume su ideologijos „demaskavimo“ problema. Iš tiesų, net prisiminti, ką ji nuveikė, sunku. Bandydi kažkaip atkapstyti poveikį kasdieniam gyvenimui – praktiškai neįmanoma. Nors, tarkim, kone kiekvienas lietuvis gali pasakyti: A. Kubilius sugriovė Lietuvą, dėl visko kalti konservatoriai – partija, kuri pasaulinės krizės metu tikrai nepasirodė blogiausiai, net bandant labai kritiškai vertinti kai kuriuos mokesčių projektus. Tarkim, mirtiną smūgį žiniasklaidai, knygų leidėjams ir visiems kultūros atstovams. Konservatoriai, kuriuos, anot Irenos Degutienies, „myli Dievas“, mieliau visiškai neapmokestina religinių bendruomenių ir sektų, kurios plauna smegenis pasakomis apie neįrodomus dalykus, nei palieka bent leizgyvę kultūrą. Kultūra buvo pervažiuota, kaip laisvės gynėjai, Sausio 13 – ąją, - be jokios galimybės išgyventi.
Niekas labai neliūdėjo: kultūra visuomet čia buvo tik mažai grupei žmonių rūpintis dvasingumo šaltinis, visiems kitiems svarbiausia sočiai paėsti. Tai pripažįsta ir Nepriklausomybės kovos dalyviai, kurie dar nepardavė savo sąžinės.
Nereik stebėtis, kad ten, kur buvusi valdžia kalta, ji nebaudžiama, o ten, kur ji priėmė adekvačius sprendimus – linčiuojama. Tiek buvusios, tiek dabartinės valdžios priešaky nestovi joks lyderis, joks simbolinis Atpirkėjęs, kurio mitas dar ankstenis už rašto atsiradimą ir yra tiek pat būdingas aborigenams, amerikiečiams, kiek rusams ir lietuviams.
Kuomet bandome suvokti kai kurių akivaizdžiai parazitinių Lietuvos partijų vaidmenį, prieš akis matome vieną asmenį ir jo nesibaigiančias ambicijas. O galbūt kas nors galėtų pasakyti, kas dar be Valdemaro Tomaševskio priklauso LLRA? Turime ambivalentišką situaciją: tradiciškai stipriausias partijas be jokių lyderių, ir visas kitas – su aiškiais lyderiais. Nesigilinkime, kokie tie lyderiai, čia svarbu visai ne tai – juk klausimas akivaizdus: kas nutiko didžiosioms partijoms (TS-LKD ir LSDP), kad ten nėra net potencialaus jauno lyderio? Kodėl ten apskritai beveik nėra asmenybių? Kodėl ta partinė masė tokia blanki ir pilka, kaip Algirdas Butkevičius premjero poste?
Nei lyderių, nei asmenybių šiose partijose nėra, nes jie – pavojingi, galintys savarankiškai priiminėti sprendimus ir „išduoti“, jei netyčia partiniai planai nesutaptų su Konstitucija ir puikiai sutaptų su Baudžiamuoju kodeksu. Į tokias partijas jauni žmonės eina dėl dviejų priežasčių – pinigų ir dar daugiau pinigų. Nė vienas sveiko proto žmogus jau seniai netiki jokiomis konservatorių pasakomis apie „šalies gynybą“, nes, viena vertus, mūsų niekas nepuola, kita vertus, didžiausias šalies griovimas vyksta iš vidaus. Koks jaunas žmogus ims save aukoti dėl tėvynės? Joks. Niekas netiki ir socialdemokratų „kairuoliškumu“. Jų pseudokairiosios pažiūros yra tokia pati kvailystė, kaip tikėjimas, kad mėnulis veikia žmogaus nuotaikas. Sveikatos apsaugos ministas Vytenis Andriukaitis netgi radikaliai siekia absoliučiai kairuoliškumui priešingų tikslų – jis nori suteikti dar didesnę valdžią korumpuotiems medikams, kurie labiau nei ligos baigia pribaigti lietuvius nesibaigiančių „pakišų“ troškimu.
Jam, vargšui, niekas nepaaiškina, kad valstybinės gydymo įstaigos yra pats tikriausias korupcijos lizdas, kur veši tokio lygio korupcija, kokios nebuvo net šlovingais SSRS laikais.
Partijos, neturinčio idealų (nepainiokite su ideologija) – yra pasmerktos tapti oportunistų, išverstaskūrių, silpnų ir niekingų komformistų partijomis. Tokioje terpėje neužaugs joks lyderis, joks ryškus ir šaliai naudingas politikas. Jau greičiau Viktoras Uspaskichas kokioje nors mokykloje suras jauną lojalų įpėdinį, nei konservatoriai ir socialdemokratai jį išugdys. Nes yra menka tikimybė, kad mokykloje aptiktas lyderis kada nors ims maištauti, ir nėra jokios tikimybės, kad ims maištauti kuris nors jau beveik pensijinio amžiaus konservatorius ar socialdemokratas.
Leonido Brežnevo laikus primenantis dabartinis didžiųjų partijų „elitas“ iki mirties dienos paskutinės sėdės Seime arba Vyriausybėje, į kurią pateko per klaidą, ir neužleis savo vietos. Ir taip atvers visas galimybes parazitinėms partijoms naikinti Lietuvą.
Taigi, nelaukite jokio lygeviarčio konkurento D. Grybauskaitei. Konservatoriai jo neturi ir remiami prezidentės naudojasi jos šlovės spinduliais, socialdemokratai iš viso neturi nei lyderių, nei potencialių lyderių, todėl greičiausiai nedalyvaus rinkimuose, arba mes burtus, nes bet kuris socialdemokratų kandidatas būtų tik pajuokos objektas. Liberalai svarsto Petro Auštrevičiaus kandidatūrą, tačiau šiam politikui greičiau reikėtų galvoti apie pensiją, nei apie naują kovą. Ir jei jis būtų iškeltas, tai būtų didelė liberalų klaida: jau geriau į frontą siųsti visai jauną politiką, ruošiant jį būsimoms kovoms, ir garsinant jo vardą „drąsia kova su nenugalima priešininke“, nei siųsti seną nepasižymėjusį ir niekuo neypatingą vidutinioką: jis neuždirbs reitingų (arba dar ir nusmugdys juos).
Vygaudas Ušackas, jau įsivėlęs į konfrontaciją su prezidente, buvo kone Kremliaus metodais „sudorotas“ be jokių paaiškinimų ir buvo aiškiai parodyta, kad prezidentė žada dvi kadencijas praleisti aukščiausiame Lietuvos Respublikos politiniame poste, kad vėliau sėkmingai galėtų tęsti karjerą ES, kaip nenugalima ir neklystanti lyderė. Demokratinės šalies įstatymai šioje kovoje nebuvo pažeisti, bet V. Ušackas liaudies akyse liko „nevykėliu“, nes neapsiskelbė esąs „politinis kalinys“, nerėkė apie susirojimą ir t.t. Žodžiu, niekas už jį nebalsuos. Jis per protingas ir per solidus tokiai šaliai.
Kas dar? Kokių dar lyderių turime? Be Andriaus Užkalnio, Algio Ramanausko, Radžio Aleksandrovičiaus, Egidijaus Dragūno, Marijaus Mikutavičiaus, Andriaus Mamontovo, Džordanos Butkutės, Nomedos Marčėnaitės ir et cetera.
„Ne kažką“, - kaip dainuoja kažkada irgi politiku buvęs ŽAS‘inas, Linas Karalius. Be televizijos gaminamų vardų Lietuvoje mes iš tiesų neturime jokio lyderio. Žiniasklaidoje asmenybes išnaikino krizė ir Kremliaus stiliaus susidorojimas: kiekvienas garsesnis, protingesnis žurnalistas buvo išmestas iš darbo, arba išėjo į politiką, arba dar kažkaip netikėtai „nutilo“, arba po laidos apie D. Grybauskaitę buvo pripažintas pažeidęs „darbo etiką“. Visi garsiausi vardai iš žiniasklaidos dingo. Arba stipriai prigeso.
Net stebėdamas tuos, kurie kaip ekspertai pasitelkiami komentuoti politinius šalies įvykius, neretai nustembu: universitetuose tų žmonių niekas net nelaiko protingais, į juos niekas rimtai nežiūri, gabūs šios srities atstovai šaiposi iš visko, ką jie daro. Bet žiniasklaidai jie naudingi – nes yra didžiausios vidutinybės.
Ar situacija greitu metu gali pasikeisti? Ar konservatoriai ir socialdemokratai gali pradėti mąstyti ir ieškoti lyderių? Ne. Visų pirma, tik V. Uspaskichas investuoja į lyderius ir, antra, tiek konservatoriai, tiek socialdemokratai, vedini savo antilyderiškų lyderių, labai bijo prarasti tik dėl savo menkystės pelnytus postų. Todėl lyderiai čia nepageidaujami. Tiems, kas dar mena Vytauto Landsbergio ir a.a. Algirdo Brazausko kovos laikus, turėtų būti aišku, kodėl svarbu lyderis: jis ne tik vienija ir veda į kovą, bet svarbiausia – tai yra būtina permainų sąlyga. Jokio Sąjūdžio, jokios laisvės šiandien nebūtų be lyderių, kurie tuomet nepabijojo rizikuoti, aukotis ir „savimi įkūnyti idealus“. Vaikiškas kapitalistinis požiūris, kad utilitarizmas ir pragmatizmas yra paskutiniai idealai, įtikina tik menkystas.
Žlugus didžiosioms XX amžiaus ideologijoms, jų vietą užėmė du kraštutinumai – kapitalizmas ir demokratija. Vieni aklai vaikosi kapitalo, kiti – skelbiasi atnešantys laisvę ir žmogaus teises. Šiame „nekvestionuojamų“ vertybių apvertime kažkur pasimetė faktas, kad nei vieno, nei kito nepavyks padaryti be lyderio, žmogaus, kuris neišvengiamai aukosis, kad įgyvendintų tiek viena, tiek kita.
Baracas Obama, prisiimdamas visą atsakomybę, ir suvokdamas, kaip stipriai tai smogs jo reitingas, vis dėlto ėmėsi vykdyti sveikatos apsaugos reformą – už tai jis sulaukė daugiausiai kritikos per visą prezidentavimą, nes siekė daugumai paties naudingiausio dalyko. Štai ką prisimins istorija: B. Obama į visišką kapitalizmą įdiegė socialistinę sveikatos apsaugos programą. Tokių pavyzdžių yra ir daugiau: konservatorius, Didžiosios Britanijos premjeras, Davidas Cameronas, žada referendumą dėl ES, jei jo partija laimės kitus rinkimus. Atrodo, kas čia tokio, bet prisiminkime Lietuvą, kurioje pati prezidentė, D. Grybauskaitė, tiesiog pasityčiojo iš referendumo, pareikšdama, kad prieš Visagino AE statybas balsavo per mažai žmonių. Bet juk kiti – tik susilaikė.
Prie lyderių galime drąsiai priskirti ir totalitarinių valstybių vadovus – Aleksandrą Lukašenką ir Vladimirą Putiną. Jei pirmas – tik netašytas kaimietis, į kurį gėda žiūrėti, vis tiek turime sutikti, kad jo politikavimas atitinka baltarusių logiką: jie iš tiesų meldžiasi šitam kvailiui, tai antrasis – protingai ir stabiliai savo imperiją valdantis despotas, sugebantis suvaldyti visuotinį nepasitenkinimą milžiniškoje iracionalioje valstybėje. Jis nėra tik netyčia tokias pareigas gavęs neūžauga klounas. Jo karialiavimo laiku Rusijoje atsirado daug uždirbantis vidutinis sluoksnis, kurio girtuoklis Borisas Jalcinas niekada nebūtų pajėgęs sukurti. Rusijoje V. Putino vaidmuo yra daug sudėtingesnis nei mano vakariečiai. Rusai supranta, kad šis lyderis yra stabilumo garantas ir be jo prasidėtų nesąmonės, panašios į tas, kurios vyksta dabartinėje Lietuvoje: žmones persekioja teisėsauga, jie dingsta, jų niekas neranda, bylose vienas po kito miršta žmonės, kaltų nėra ir t.t. Čia net nuteisti kalto žmogaus neįmanoma. Vilkinti bylas galima kiek tik nusikaltėlis nori ir kiek pinigų turi. Niekas nevykdo rimtų teisinės sistemos, ekonomikos, socialinio sektoriaus reformų, nes bijo atsakomybės. Nes nėra lyderis.
Pagrindinis ir svarbiausias lyderystės bruožas yra tas, jog kažkas prisiima atsakomybę už tai, kas vyksta. Dabartinėje Lietuvos demokratijoje jau niekas ir niekada nesijaučia dėl ko nors kaltas. Kaltų čia nebūna. Arba, jei kas nors ir kaltas – tai, žinoma, aplinka.
D. Grybauskaitė, be abejo, tęs savo prezidentavimą dar penkerius metus. Vėl girdėsime tas pačias kalbas: „vertinu blogai“, „geras oras“, „pasakiau, ką norėjau pasakyti“, „reikia siekti energetinės nepriklausomybės“ ir bla bla bla.
Paradoksas, bet visų mylima prezidentė irgi neturi nė vienos tikro lyderio sąvybės: ji nieko nekeičia, ji iš esmės bijo permainų, nes jos gerokai susilpnintų jos tarsi rūtų darželį puoselėjamą neklystančios politikės įvaizdį ir ateityje užsidarytų plačios svarbiausių ES postų durys.
Taip, tokiame kontekste, kaip dabartinė Lietuvos politikos scena, ji atrodo tarsi nenugalima ir neturinti konkurencijos, bet kas būtų, jei turėtume stiprų premjerą, stiprų Seimo pirmininką, tautos mylimą partiją ir t.t.? Tuomet prezidentės vaidmuo smarkiai sumenkų arba visai išnyktų, nes Konstitucijoje aškiai įvardyta, kad pagrindinė prezidento pareiga ir funkcija: rūpintis santykiais su užsienio valstybės. Ir čia aiškiais atsiskleidži visi D. Grybauskaitės, kaip tvirtos politikės, nuopelnai: santykiai sugadinti taip, kaip jie niekada dar nebuvo sugadinti. Bet ar tikrai ji čia kalta? Ne, ji tik naudojasi šios valstybės silpnumu savo asmeniniams tikslams.
Nors daugelis pačią demokratiją apibrėžia per partijų konkurencijos arba laisvos žiniasklaidos prizmę, Lietuvoje ryškėja nauja tendencija: demokratiją labiausiai naikina tvirtų lyderių nebuvimas. Ar mes tikrai ką nors rinksimės būsimuose prezidento rinkimuose? Ne. Demokratija baigiasi ten, kur prasideda vydutinybių viešpatavimas.
Vilius Normanas
