Trečiadienio popietę jaukų ir stebėtinai įdomų pokalbį su Biržų meteorologijos stoties ilgamečiu viršininku Broniumi Mediniu nuolat pertraukdavo telefono skambučiai - nerimo sveikintojai. Kokia proga? Žinoma, profesinės šventės - kovo 23-ąją paminėta Pasaulinė meteorologijos diena.
– Visad nedavė ramybės klausimas: kuo skiriasi sinoptikas nuo meteorologo?
– Meteorologai stebi ir perduoda duomenis. Sinoptikai, remdamiesi meteorologų perduotais duomenimis, padaro išvadas ir sudarinėja prognozes.
– Kokius mokslus reikia baigti, norint jais tapti?
– Sinoptiku - be universiteto nepajudėsi. Vilniaus universiteto absolventai - visi turi meteorologo arba hidrometeorologo specializaciją. Stebėtojams užtenka vidurinio išsilavinimo.
Aš jau 32 metai tose pačiose rogėse. Nuo 5 klasės stebiu gamtą. Viskas prasidėjo nuo geografijos pamokų. Pradėjau stebėti, susidomėjau. Tai tęsėsi, kol baigiau vidurinę. Ta linkme nukreipė Nemunėlio Radviliškio mokyklos direktorė A. Venskūnienė, mokiusi geografijos. Norėjau stoti į Vilniaus universitetą, bet ten meteorologus ruošė tik kas antri metai.
Darbo Biržuose negavau. Įsidarbinau Dotnuvoje orų stebėtoju. Žmonės ten neužsilaikydavo dėl mažų atlyginimų. Likau vienas senbuvis, tapau padalinio vyresniuoju, bet visą laiką norėjau grįžti į Biržus, arčiau tėvų. Pavyko - 1986 metais buvau paskirtas Biržų meteorologijos stoties viršininku. Kadangi prireikė diplomo, prieš kelerius metus baigiau verslo vadybą Utenos kolegijoje. Tačiau ten įgytos žinios pravertė ir darbe: 2005 m. įkūriau eksperimentinį Biržų meteorologijos stoties tinklalapį. Vis norėjau jį panaikinti, nes atima nemažai laiko, bet... per dieną dabar čia apsilanko 2-3 tūkst. unikalių lankytojų. Įsivaizduokite, jeigu tiek skambintų (juokiasi). Žiemą, kai labai nukrito temperatūra, tinklalapio lankytojų skaičius išaugo keleriopai, o šių metų vasario mėnesį šoko iki 109 792 unikalių lankytojų. Per 2010 m. čia jų apsilankė maždaug milijonas.
Stotis įkurta 1924 m. vasario 1 d. ir net per karą nebuvo užsidariusi. Pirmasis stoties viršininkas buvo Vytautas Didžiulis (1924-1940) - gimnazijos mokytojas, vėliau išvežtas į Sibirą, antrasis - Vytautas Vaitekonis (1940-1986). Kaip matote, visi viršininkai „ilgaamžiai".
– Ar meteorologijos mokslai sunkūs?
– Aš pats buvau įstojęs į Maskvos meteorologijos koledžą. Turėjau praktikantes iš ten, tai ir mane įkalbino stoti. Tai buvo prieš pat Lietuvos nepriklausomybės įvykius. Bet prasidėjo suirutė ir pasimečiau. Džiaugiausi bent dokumentus atgavęs. Ten pagrindinės disciplinos buvo matematika, fizika, chemija, elektronika - visi tikslieji mokslai aukštu lygiu. Dabar, žinoma, labai stipri informatika.
– Kam žmogus save „pasmerkia" pasirinkdamas tokią profesiją?
- Mūsų darbe atlyginimai „nesugadina" žmogaus. Kaip ir kultūros darbuotojai, esam „mažaalgiai". Dirbi tik iš idėjos, todėl ir lieka tik tie, kuriems tas darbas tinka. Net universitetų absolventai pradeda dirbti tokiomis pat sąlygomis. Čia reikalavimai dideli, reikia kruopštumo. Per visą Lietuvą ši tarnyba iš viso turi apie 300 etatų. Personalo kaita - iki 3 proc. Kadrai labai stabilūs, taigi specialistų poreikis minimalus.
Peterburge yra Meteorologijos institutas. Už studentų mokslą moka Tarptautinė meteorologijos organizacija. Baigus jį, šansai įsidarbinti padidėja, bet tikriausiai ne Lietuvoje. Įsidarbinti paprastais stebėtojais galimybės kiek didesnės.
Lietuvos hidrometeorologijos tarnyba prie Aplinkos ministerijos per metus valstybės biudžetą papildo maždaug 1 mln litų. Anksčiau sistema buvo lankstesnė, todėl meteorologijos stotys ieškodavo būdų, kaip užsidirbti, mat pusė uždarbio iš specialių užsakymų ir pan. atitekdavo joms. Iš tų pinigų apsišiltinom sienas, įsigijom šiek tiek baldų. Nusprendėm geriau „gyventi" šiltai negu prabangiai. Kitos stotys tuo tarpu pirkosi minkštus „kampus", kilimus. Nuo 1988 metų esame „naujose" patalpose, kurioms verkiant reikia remonto. Dar pernai gavom pinigų (tikriausiai iš ES lėšų) ir įsigijome naujas lauko duris, dar šį tą. Reikia tapetų, laminato. Teks „remontuotis" talkų būdu, nes už darbą niekas nemokės.
– Ar ne paradoksas, kad rimtus mokslus perkrimtę žmonės dažnai laikomi tikrais melagiais?
– Paradoksas. Mokslai tikrai sunkūs, o pats darbas reikalauja didžiulio kruopštumo ir atidumo. Šiame darbe susiduriama su milžiniškais srautais duomenų. Orai sienų neturi - reikia aprėpti didžiules teritorijas. Jų apdorojimas sudėtingas. Kompiuteriai, žinoma, darbą palengvina, tačiau gamtą ne visada pavyksta įsprausti į skaitmeninius rėmus. Žmogaus protas niuansus pagauna, o technika - ne. Pavyzdžiui, praeitą vasarą, per didžiuosius karščius, po lietaus per 1 valandą oro temperatūra Biržuose nukrito 10 laipsnių. Technika „pasimetė". Programose nėra viskas taip smulkiai numatyta.
Paprastam stebėtojui reikia išmokti atpažinti arti 100 debesų rūšių ir porūšių. Pagal debesis iš dalies galima nuspėti orus. Stebėtojas „atsistoja ant kojų", kai „pradirba" visus sezonus, nes reiškiniai identiški nebūna. Kuo prastesnis oras, tuo sudėtingiau dirbti. Mintinai išmoktas šifruotes reikia nuolat turėti galvoje, nes labai daug informacijos tenka staigiai užšifruoti. Informacija telegrama perduodama Lietuvos hidrometeorologijos tarnybai, iš kur patenka sinoptikams. Telegramas tenka tikslinti ne kartą. Tik po tokių korekcijų daromos išvados ir sudaromos prognozės. Duomenys perduodami kas 3 valandas, o esant pavojingiems reiškiniams (rūkui, perkūnijai, lijundrai, škvalui ir pan.) - informuojama iš karto. Tada tenka labai skubėti. Ko nors nepadaryti negali - tarp duomenų turi būti loginė seka, nieko nesumeluosi. Reikia šachmatininko logikos. Biržų meteorologijos stotis savo telegramoje apima iki 30 parametrų (vėjas, debesys, lietus, rūkas ir t. t.). Viena stotis - tai kaip vienos dėlionės dalis. Kai iš visų stočių suplaukia informacija, matomas bendras vaizdas.
– Kuo ypatinga Biržų meteorologijos stotis?
– Išsiskiriame geografine padėtimi. Stotys yra įvairių lygių. Mes priklausome aukštesniam lygiui, nes įeiname į tarptautinį tinklą. Į stambiuosius centrus Vokietijoje, Švedijoje ir kt. suplaukia daug duomenų. Norint gauti išsamų vaizdą, stotys turi būti išdėstytos kas 100 km. Iš 20 Lietuvoje esančių stočių tik septynių duomenys išeina už Lietuvos ribų. Taigi Biržų meteorologijos stotis yra svarbi tarptautiniu mastu. Tokios pat svarbios Vilniaus, Kauno, Laukuvos, Klaipėdos, Šiaulių ir Utenos stotys. Tai geografiškai svarbūs taškai. Likusios stotys į pasaulinius tinklus neįeina.
– Kiek čia dirba žmonių, kokios jų pareigos?
- Dirba 4 stebėtojai (budintys meteorologai) ir viršininkas. Mums priklauso ir Rokiškio filialo žmogus. Taigi, iš viso 6 žmonės.
Pavyzdžiui, įrenginius mums tiekiančioje Suomijoje meteorologinių stočių, kur dirba žmonės, neliko. Tačiau iš to neišlošiama. Daugiau aparatūros ir žmonių tokiu atveju reikia centre. Vietoje, sugedus kokiam nors prietaisui, įmanoma jį pakeisti ar sutaisyti, o jei kam nors iš centro nuolat teks važinėti į periferiją? Komandiruotė, kuras, sugaištas laikas... Technologijos labai trapios. Jei tik koks programinis sutrikimas - gali likti be duomenų, o pagrindinis mūsų tarnybos įsipareigojimas - duomenų srauto nenutrūkstamumas. Beje, tie patys suomiai nustatė, kad čia „rankiniu", arba įprastu, būdu atliekamų stebėjimų spektras trečdaliu platesnis. Aparatūra tiksliai nenustato debesų rūšies, balų. Lazerinio debesomačio akis žiūri tik vertikaliai, o stebėtojas mato įvairiomis kryptimis. Aišku, technologijos tobulinamos.
– Nors meteorologai teigia, kad senų žmonių ilgamečiai orų stebėjimai dabartinės tikrovės nebeatitinka, tačiau didelė žmonių dalis kasdien bendraudama linkusi jais dalintis, tikėti. Net laikraščiai rašo: „Seni žmonės sako, kad..." Tai kaip iš tikrųjų su ta senolių išmintim orų klausimais? Ar šiandien ji tikrai bevertė?
– Dėl senų žmonių pastebėjimų tai dar ne viskas „sugadinta" (juokiasi). Ypač kas susiję su fizika. Pavyzdžiui, sakoma, kad, jei kregždės pažeme skraido, - lauk lietaus. Dabar žinome, kad nuo drėgmės pasunkėja vabzdžių sparnai ir jie telkiasi prie žemės, būtent čia juos kregždės ir gaudo. Seniau žmonės to nežinojo, o dabar mokslo pagrįsta. Beje, jei spėjimas susijęs su neįprastu gyvūnų elgesiu, tai reikia pastebėti, kad permainas jie jaučia geriau nei žmonės. Juk būna, kad ir šuns kauksmas „išpranašauja" nelaimę.
Apskritai gamtoje viskas eina sinusoide. Kitaip tariant, viskas kompensuojama, pusiausvyra išlieka. Jei yra nuokrypis į vieną pusę (tarkim, sausra), tai bus ir į kitą (liūtis). Tą numatyti nesunku. Gamta savo visada „atsiima", pati susireguliuoja. Tačiau dėl paskutiniais stebėjimais užfiksuotų ryškių anomalijų beveik nebeįmanoma pasakyti, kada ta „kompensacija" įvyks.
– Jūs pats dirbate ir gyvenate tame pačiame pastate. Ar tai reiškia, kad asmeninis gyvenimas ir profesija sumišo? Nesinori kažkur nuo visko pabėgti?
– Kartais - taip. Yra „Nidos kranto" meteorologijos stotis. Orus stebi tikriausiai daugiau nei 100 metų. Ten yra kambariai, kur darbuotojai pagal grafiką gali pailsėti, bet iš ryto geri kavą, o tie „malūnėliai" vis tiek pro langą matosi. Taigi atotrūkis nelabai ir jaučiasi. O jei kur nors važiuodamas pamatau prietaisus, taip ir norisi sukti iš kelio, pakalbinti kolegas.
– Koks pavasaris ir kokia vasara mūsų laukia šiemet?
– Kol kas tikslesnės yra tik vieno mėnesio prognozės. Geriausiai pasitvirtina savaitės prognozės. Dėl minėtų anomalijų ką nors daugiau prognozuoti sudėtinga. Apie vasarą - taip pat. Balandžio pirmos dienos, panašu, dar bus nemaloniai vėsios.
Straipsnio autorė Jurgita Ratkevičienė
