Greta svarbiausių Lietuvos viešojo gyvenimo įvykių – Kauno „Žalgirio“ (šiais metais dar ir Vilniaus „Lietuvos ryto“) peripetijų Eurolygoje ir Seimo rinkimų – kiekvienais metais turim ir smulkesnių, bet labai įdomių momentų. Šiuo metu tai, matyt, bus prezidento atostogos Meksikoje, „Mažeikių naftos“ pardavimas kažkam iš rytinių naftos milžinų, infliacijos lenktynės su Mastrichto norma.
Su prezidento atostogomis viskas tvarkoj – linkėčiau kiekvienam lietuviui, ypač tokiems šalčiams užėjus, toms trims savaitėms persikelti į Meksiką ar Australiją, pašildyti kaulus ir pasimaudyti; šalį tuo metu pasaugotų mūsų šaunios ginkluotos pajėgos, būtų joms geros pratybos.
Su „Mažeikių naftos“ pardavimu irgi ne ką tepasijaudinsi, čia viskas aišku – reikia gauti kuo daugiau pinigų už perparduodamas „Jukos“ akcijas ir pridėtas savas (Vyriausybės), užsitikrinti pažadus tiekti naftą ir žiūrėti, kad pasirinktas pirkėjas neapmautų, kai mums nupirkus „Jukos“ akcijas pirkėjui staiga praeitų noras jas iš mūsų perpirkti. Komercija ir tiek.
Su infliacija kiek kitaip. Lietuva vargu ar beįvykdys infliacijos normatyvą (Mastrichto kriterijų euro įvedimui), praneša sausio 17 d. „Lietuvos rytas“. Lietuva su kaupu vykdo infliacijos normatyvą, praneša sausio 20 d. „Verslo žinios“. Taip, matyt, ir tęsis iki pat vasaros pradžios. Pats Mastrichto infliacijos kriterijus apibrėžtas visiškai aiškiai, bet kaip jį skaičiuoti, o paskaičiavus – kaip tuos skaičius vertinti, yra ne vienas variantas. Europos Sąjunga apskritai yra daugiavariantinių ir kompromisinių sprendimų kraštas; nebent koks mažiukas pasipainioja...
Kainos kyla dėl pasiūlos pusėje ir paklausos pusėje susiklostančių veiksnių. Lietuvos viešieji finansai praktiškai subalansuoti, pinigų politika – apskritai valiutų valdybos režimo sukaustyta, todėl paklausos pusėje rimtesnių jėgų, kurstančių infliaciją, rastis negali. Tiesa, nuo 2007 m. dar padidės ES lėšų srautas į Lietuvą; bet, pirma, Lietuvos ūkis tebeturi neišnaudojamo potencialo, todėl kylant pajamoms kils ne kainos, bet gamyba, o antra – paklausos augimą mažoje ekonomikoje didele dalimi tenkina importas, kur kainos praktiškai stabilios.
O pasiūlos pusėje juodų debesų pakanka. Kainos 2006-2007 m. turėtų didėti dėl:
1. Energijos išteklių brangimo. Jau balandį „Gazprom“ žada „peržiūrėti“ dujų kainas; bus jos keliamos ir kitais metais.
2. Cigarečių akcizų didėjimo – artinant juos prie ES nustatytų minimalaus dydžio, kurį pasiekti įsipareigojome iki 2010 m. Dar šiais metais turėtume pajusti ir privalomo nebenaudojamos elektros ir elektroninės įrangos surinkimo ir utilizavimo išlaidas – bent dalis jų atsiras buitinės technikos kainose; nuo 2007 m. akcizai atsiras akmens angliai, koksui ir ligninui.
3. JAV dolerio galimo brangimo – jis nustojo pigti ir bando kilti. Jei kažkiek „kaubojiška“ JAV ekonominė politika nustos grasinti savai ekonomikai, dolerio kursas kiltų – tai automatiškai pabrangintų mums doleriais apmokamą naftą, dujas ir kai kurias kitas žaliavas.
4. Monopolijų galios demonstravimo – mūsiškiai mažmeninę rinką pasidaliję monopolistai, tikėtina, imsis naujų bandymų kelti elektros energijos kainą vartotojams, nes tai jiems leidžia daryti originalusis Elektros energijos įstatymas. Pagal jį jei elektros tiekėjų pelnas auga, tai vartotojai už elektrą turi mokėti daugiau (!) – nes tada natūraliai auga ir tiekėjų turto vertė rinkoje.
5. Tolesnio nekilnojamojo turto kainų kilimo. Kol BVP didėja, nedarbas mažas, o įplaukos iš Bendrijos biudžeto dar vis didės – nekilnojamojo turto rinkoje didelių krizių nebus; aukštyn slenkančios kainos šioje rinkoje, žinia, kelia bendrą kainų lygį – tiesiogiai ir netiesiogiai.
6. Ir pagaliau dėl labai sustiprėjusių infliacijos lūkesčių. Plačiau ir galingiau nei totalinis (kaip greit pamiršom!) visokių aiškiaregių įtikinėjimas apie pasaulio pabaigą ar baisius kataklizmus artėjant dutūkstantiesiems metams pasklidęs gandas apie kainų kilimą atnešantį eurą jau taip neblogai parengė tiek verslininkus (iš anksto gavusius indulgenciją), tiek vartotojus (taip pat jau iš anksto išsigandusius), kad pirmiesiems būtų tiesiog nepatogu nepabandyti didinti kainų, įvedus eurą, o antriesiems būtų gėda prieš save, jei savo akimis matytų kainas nepasikeitus. Abiem baimintis nereikia – ekonomika kupina tokių „save realizuojančių pranašysčių“, todėl šitas „lemuriškas“ elgesys prisidės vykdant tai, ko visi nenorim.
Visam tam tuntui kainas kurstančių jėgų padeda bendras spaudimas „iš apačios“ – žemesnis kainų lygis naujosiose ES šalyse narėse tokiomis sąlygomis, kai yra viena rinka ir net darbo jėgos judėjimas polaisvis. Lietuvoje bendras prekių ir paslaugų kainų lygis yra maždaug perpus žemesnis nei senosiose ES šalyse narėse. Bet šis skirtumas laikysis tik tol, kol nekilnojamojo turto ir paslaugų kainos skirsis nuo kainų vakarinėje ES dalyje. Išnykus (2011 m.) apribojimams parduoti užsieniečiams žemės ūkio paskirties žemę ir atlyginimų didėjimui tempiant aukštyn paslaugų kainas tas skirtumas vis mažės.
Ir visa tai vyks maždaug tuo pačiu metu, kai į Lietuvą ateis euras. Tiesiog apmaudu. Juk greitas „žurnalistinis“ galvojimas, plačiai paplitęs mėgėjiškas politikavimas ir analizavimas, neretai ir sveikas protas, šiais laikais viskam stokojantis laiko, sprendžia pagal principą „post hoc ergo propter hoc“ (po to, vadinasi – dėl to). Taigi viskas užvirs ant vargšo euro galvos.
Euro šalininkams beliks tik viena – aiškinti, kad eurą įvedus ne tik pakilo kainos, bet taip pat tą žiemą buvo daugiau sniego ir jokių speigų, pavasarį pakalnutės kvepėjo ypač romantiškai, vasara buvo kaip reta šilta ir nelietinga, o rudenį grybai pasirodė kaip tik kai visi laukė. Ačiū už tai eurui!
