Maždaug tiek pat šeimininkų meilės netekusių gyvūnų yra ir „Tautmilės“ prieglaudoje. Visi čia net netelpa, eilėje – dar keliolika keturkojų, kuriuos nori atiduoti šeimininkai.
O gyvūnų istorijos – labai panašios kaip ir mažylio Džerio.
Beglobių gyvūnų nė kiek nemažėja, o tik daugėja. Daug jų atsikrato emigrantai, bet netrūksta ir tokių, kurie neturi pateisinamos priežasties keturkojį atiduoti svetimiems.
Prieglaudų atstovai tikina, kad žmonės klaidingai supranta šių įstaigų esmę. Esą kai prieglaudų vis daugėja, tautiečiai galvoja, kad gali pamėginti paauginti šunį ar katę, o jei nepatiks, laisviausiai atvežti ir išmesti keturkojį prie tvoros.
Gyvūnams tiesiogine ta žodžio prasme nebetelpant prieglaudose, jų atstovai suka galvas, ką daryti. Itin sėkmingu projektu jie laiko naujovę dalį prieglaudos keturkojų perkelti į gyvūnų prekių parduotuves. Štai ir dabar vienoje jų tingiai snaudžia dvejų metų katinas Noiras ir jo likimo draugė Gariūnė. Būna, kad atkeliauja ir mažaūgiai šunys. Prieš tai visi jie apžiūrimi veterinarų, išmaudomi, jei reikia, apkerpami. Kaip teigia parduotuvių atstovai, ilgiausiai žvėriukai čia užsibūna savaitę. Žmonės čia juos pasiima kur kas greičiau nei iš prieglaudų. Lankytojai jais esą itin domisi.