Buvusi 1949 metų Krasnojarsko krašto tremtinė užrašė savo prisiminimus.
Ištrėmė mus 1949 metų pavasarį. Niekas nieko neaiškino, kur veža. Pasiimti leido, kiek telpa į vežimą. Man buvo 5 metai. Turėjau tik vieną rūpestį – kas šers mūsų šunelį. Mama stengėsi nepanikuoti, kad negąsdintų manęs ir guodė, kad važiuojame pas krikšto mamą, kurią buvo išvežę prieš metus. Kadangi labai mylėjau ją, tai važiavau su ta viltimi, kad susitiksius su krikšto mama. Aišku, jos nesutikau, nes jie gyveno už kelių šimtų kilometrų, o važinėti, kur sugalvosi, niekas neleido.
Vežė mus, kaip jau žinoma, gyvuliniuose vagonuose apie mėnesį laiko. Daug šeimų buvome viename vagone. Valgėme, kas ką turėjome. Stotyse atnešdavo „kipetoko“ – verdančio vandens.
Nuvežė į Krasnojarsko kraštą, Užūro rajono centrą. Atvažiavo kaimyninių kolūkių pirmininkai ir mus išsivežiojo. Darbo jėgos čia labai reikėjo, nes beveik visi vyrai buvo žuvę fronte. Mus pasiėmė kolūkis „Pamiat Iljiča“.
Apgyvendino mus, tremtinius, pas vietinius gyventojus. Nemanau, kad jų kas nors klausė, ar sutinka priimti „banditus“. Būtent taip jie buvo nuteikti. Aišku, savo nuomonę jie pakeitė gana greitai, vos išvydę žmones su mažais vaikais ir senelius.
Ust Sasnovkos kaime buvo apie 10 tremtinių šeimų. Dauguma – buvę ūkininkai, turėję daugiau ar mažiau žemės. Išliko atmintyje senukai Janulevičiai, kurių du sūnūs žuvo išėję į partizanus. Už tai jie ir buvo ištremti. Prisimenu senutę Janulevičienę vis verkiančią ir pasakojančią apie savo sūnus, kaip jie augo, ką kalbėjo, gyveno ji vien prisiminimais apie savo vaikus. Man labai buvo jos gaila, bet paguosti nemokėjau.
Visi tremtiniai buvome kaip viena šeima, kartų švęsdavome šventes, padėdavome nelaimės atveju. Tremtiniai susirinkę mėgdavo kalbėti apie Lietuvą, kaip kas gyveno, pasvajoti apie sugrįžimą į tėvynę. Visi tikėjo, kad anksčiau ar vėliau sugrįš į Lietuvą. Turbūt tas tikėjimas ir padėjo iškęsti visas negandas.
Manau, kad dar labai padėjo tikėjimas į Dievą. Visi tremtiniai buvo tikintys ir daug melsdavosi. Buvo pasiėmę maldaknygių, rožančių. Gegužės mėnesį visi susirinkdavo vienuose namuose kalbėti litaniją (poterių).
Ir sugrįžę į Lietuvą visi likome kaip artimiausi giminės. Susitinkame, pasikalbame telefonu, pasveikiname vieni kitus su šventėmis.
Tremtiniai lietuviai buvo labai darbštūs, jiems patikėdavo atsakingiausius darbus, daugelis dirbo gyvulių fermose, prižiūrėdavo veršelius, melždavo karves, ganydavo avis. Kolūkio garbės lentoje daugiausia buvo lietuvių.
Ir lietuvių vaikai nedarė Lietuvai gėdos – buvo geriausi mokiniai. Tik labai nepatiko mokytojams, kad nestoja į pionierių organizaciją, trukdo pasiekti 100 proc. skaitlingumą.
Visose srityse lietuviai buvo vietiniams gyventojams gražiu pavyzdžiu. Žinoma, kad rusai mėgėjai išgerti. Manau, kad per tuos 8 tremties metus niekas nematė nei seno, nei jauno lietuvio girto.
Gyveno lietuviai tremtyje viltimi sugrįžti į Tėvynę. Dauguma sugrįžo. Kaip pasitiko juos Lietuva? Manau, kad ne apie tokį sugrįžimą jie svajojo. Daugelis neberado gimtųjų namų, jie arba buvo nugriauti, arba juose gyveno kiti. Ne visi giminės apsidžiaugė jų sugrįžimu, nes bijojo, kad tokia giminystė gali pakenkti jų karjerai.
Skaudu prisiminti, kaip mokydamasi mokykloje, kurioje pusseserė dirbo mokytoja, buvau paprašyta apsimesti, kad jos nepažįstu. Dabar sunku net suvokti tą visuotinį baimės jausmą. Kaip pavyko žmones taip įbauginti?
Ar ne ta baimė ir privertė pasirašyti, kad išvežtų kaimyną? Teko girdėti, jog reikėjo trijų parašų, kad žmogus būtų įtrauktas į tremtinių sąrašą. Kiek dėl visko, kas vyko, kaltas Stalinas, o kiek – mes patys?
Janina Kubiliūtė
Mokykla, kurią lankė Janina, 1999 m.
Janina (viduryje) su savo pirmąja mokytoja (kairėje) ir jos seserimi, Užūras, Sibiras, 1999 m.
Sibiro beržynas
Sasnovkos kalvos
Sasnovkos laukai, tolumoje matyti Sajanų priekalnės
Krasnojarsko taiga
