Giedrė Poteliūnaitė
Neseniai žiniasklaidoje plačiai aptartas 3 merginų savižudybės daugelį sukrėtė ir paskatino susidomėti emo kultūra ir jos atstovais. Šuoliais nuo aukštų pastatų nusižudžiusios merginos vietoj gyvenimo pasirinko teatrališką mirtį. Geriausios draugės šešiolikmetė ir septyniolikmetė nusižudė tą pačią savaitę, o penkiolikmetė mirtį pasirinko po dar keleto dienų. Vėliau paaiškėjo, kad visos merginos priklausė neformaliam emo jaunimo judėjimui. Dar viena emo atstovė po "skrydžio" nuo daugiaaukščio stogo tebesigydo ligoninėje.
Na o Rusijos medikai kovoja dėl dviejų jaunų rusių gyvybių - prieš kelias savaites draugės nušoko nuo vieno Maskvos daugiaaukščio. Jos taip pat buvo aktyvios emo judėjimo narės.
Kas vis dėlto yra tie emo ir kodėl jie renkasi mirtį? Tai atskleisti sutiko emo judėjimui priklausanti penkiolikmetė Dagnė.
Aplink - "vien popsas"
"Pasaulis vien juodas ir saulė juoda, jei reikia paguodos - paguodos nėra. Tamsa pasiglemžia jausmus ir mintis, iš lėto atsėlina tavo mirtis..." - tokiais ir panašiais posmais išmargintas jau ne vienas nedideliame Lietuvos kaimelyje gyvenančios Dagnės (vardas pakeistas) mokyklinis sąsiuvinis. Iš pažiūros mergina nedaug skiriasi nuo savo bendraamžių, gal kiek labiau susigūžusi ir pasislėpusi po tamsiais drabužiais bei dideliais akiniais nuo saulės. Ant pečių užsimesta nedidukė kuprinėlė, rankas puošia ryškios apyrankės, o iš ant kaklo pakabintų ausinių sklindanti muzika tikrai neprimena romantiškų melodijų. "Žmonės nepakantūs, netolerantiški ir pikti. Bet juos galima suprasti, nes jie tiesiog nelaimingi", - sako emo krypties atstove save vadinanti Dagnė. Mergina sako, jog emo nėra nei pavojingi, nei išprotėję, tai tiesiog liūdni žmonės, kurie nebijo savo liūdesio parodyti.
Saulėtą pavakarę ant vieno iš Laisvės alėjos suoliukų prisėdusi Dagnė paskubomis užsidega cigaretę ir pasakoja apie emo subkultūrą (arba kitaip - judėjimą), gyvenimą ir nuolatinius savęs ieškojimus. Kitaip nei daugelis jos bendraamžių, mergina nesidomi naujomis madų kolekcijomis, parduotuvių asortimentais, populiariomis laidomis ir šou, vakarėliais - visa tai ji vadina vienu žodžiu - "popsas" - ir priduria, kad tai rūpi tik tuštiems ir paviršutiniškiems žmonėms. Ji ir jos bendraminčiai tokiems niekams laiko neturi - jie ieško gyvenimo prasmės ir stebi artėjančios pasaulio pabaigos ženklus. Iš tiesų, klausantis Dagnės pagalvotum, jog klausaisi pagyvenusios, nusivylusios, įskaudintos ir labai vienišos moters istorijos. "Aš ir esu vieniša, nes juk visi tokie esame, tik to nepripažįstame. Gimėme vieni, mirsime vieni, o visi, kuriuos sutinkame gyvenimo kelyje, yra tiesiog atsitiktiniai žmonės, vienu ar kitu momentu būnantys šalia. Tik tiek", - sako Dagnė.
Merginos šeima niekuo neišsiskirianti - jaunesnis brolis eina į darželį, tėtis dirba vairuotoju, mama - buhaltere. Bet Dagnė sako, kad nuo mažumės jautėsi kitokia, nepritampanti ir nesuprasta. Jai patiko skaityti knygas, svajoti, klausytis muzikos ir būti vienai. Ilgainiui pradėjusi eiti į mokyklą ji pajuto, jog bendraklasiai jos šalinasi ir vadina atsiskyrėle. Tačiau Dagnei tai netrukdė, bendravimo su klasiokais jai ir netrūko - sakosi esanti gerokai protingesnė ir įžvalgesnė. "Neturiu apie ką kalbėti su žmonėmis, kuriem svarbiausiai gražūs rūbai, naujas telefonas ar geras pažymys iš matematikos kontrolinio. Visa tai pigus popsas", - sako Dagnė ir šią frazę kartoja kone viso pokalbio metu.
Prieš metus mergina rado žmones, kurie ją supranta ir yra labai panašūs. Per internetinių pokalbių svetaines ji susipažino su emo judėjimo atstovais, kurių pasaulėžiūra labai priminė pačios Dagnės mintis. "Emo netampama dėl mados ar dėl kompanijos. Tai tiesiog gyvenimas. Arba toks esi, arba ne", - rašydamą žinutę mobiliuotu telefonu vienam iš bendraminčių, svarsto Dagnė.
Apšaukia satanistais
Emo judėjimas (sutrumpintai iš angliško žodžio "emotional" - "emocionalus") Vakaruose atsirado praėjusio amžiaus devintąjį dešimtmetį. Pirmoji emo banga per Ameriką praūžė 1985 metais, kai Vašingtono valstijoje atsirado tokių grupių, kurios grojo emocionalųjį roką. Šios muzikos krypties dainų tekstai labai jausmingi, liūdni, dažniausiai apie nelaimingą meilę, mirtį, neteisybę ir žiaurumą pasaulyje.
Emo atstovą galima nesunkiai išskirti iš minios - tamsūs plaukai dažniausiai būna įstrižai nurėžti, aprangoje dominuoja juoda ir rožinė spalvos, ryškiai (dažniausiai juodai) apvestos akys, daugybė aksesuarų. Tačiau Dagnė sako, jog tai tik įvaizdis - tam, kad būtum tikru emo, nebūtina prisidažyti ar apsikarstyti ryškiais karoliais. "Visa tai yra tik išraiška. Žinoma, naudojantis įvaizdžiu mums lengviau vieniems kitus surasti ir atpažinti. Kita vertus, mūsų išvaizda dažnai tampa patyčių ir pajuokos objektu - piktai nužiūri pagyvenę žmonės, skustagalviai apmėto buteliais ar apspjaudo. Daug kas maišo mus su gotais, o kai kas ir satanistais apšaukia. Bet juk visais laikais būti kitokiam reiškė būti atstumtuoju", - filosofuoja Dagnė. Mergina guodžiasi, jog jos kaimelyje išeiti apsirengus taip, kaip emo atstovai rengiasi didmiesčiuose, išvis neįmanoma - būtų dar labiau pasmerkta ir išjuokta. Todėl Dagnė apsiriboja juoda spalva, trumpa juodų plaukų šukuosena ir apvestomis akimis. "Emo įvaizdis irgi jau tapo popsu. Mūsų idėją mados verslas iškraipė ir pavertė masiniu produktu. Daugelis mano draugų kaip tik išmetė visus emo įvaizdžiui priskiriamus atributus ir netgi persidažė plaukus šviesiai, kad tik nutoltų nuo to, kas iškraipyta", - teigia Dagnė.
Savo kaimelyje Dagnė tiesiog dūstanti nuo žmonių tamsumo ir abejingumo. Visas jos išsigelbėjimas esąs kompiuteris - juo gali pasišnekėti su tais, kurie ją supranta. "Kadangi tėvai neleidžia ilgai prie jo sėdėti, susirašinėju telefonu, o savaitgaliais stengiuosi ištrūkti ir atvažiuoti į Kauną", - pasakojo Dagnė. Kaip tik tądien, kai kalbėjomės su mergina, ji atvyko į didmiestį aplankyti savo draugų, su kuriais dažniausiai susitinka vieno iš jų namuose. Ten klausosi emo stiliaus muzikos, bendrauja. Dagnė sako, kad tikrieji emo nerūko, negeria ir propaguoja sveiką gyvenimo būdą, bet, anot merginos, tai vėlgi tik detalė, kuri esmės nekeičia. "Na ir kas, kad rūkau? Vis tiek esu emo narė ir visi emo mane priima į tai neatsižvelgdami", - sako ji.
Ieškojimai veda į mirtį?
Paklausta, kas gi jos manymu, gyvenime svarbiausia ir pagal kokias taisykles gyvena emo atstovai, Dagnė sako, kad taisyklių nedaug, bet jos svarbios: nedaryk kitam blogo, jausk aplinką širdimi, o ne protu, ir niekada nenustok ieškoti. O kas, jeigu ieškojimai veda į mirtį?.. Prakalbus apie emo judėjimui priklausiusių merginų savižudybes, apie kurias neseniai rašė visi laikraščiai ir rodė televizijos, Dagnė apsiniaukia ir ima kalbėti labai tyliai. "Ieškojimai žmones gali atvesti iki tokios pabaigos..." - teištaria ir greitai priduria, kad tai, jog emo nariai žudosi, - ne taisyklė, o greičiau išimtis.
Mergina neslėpė, jog mirties tema išties populiari tarp emo atstovų, tačiau, jos manymu vien dėlto, jog priklausė emo judėjimui paauglės tikrai nenusižudė. Anot Dagnės, tai greičiau galėjo atsitikti dėl nelaimingos meilės, šeimos nesupratingumo, nepritapimo prie aplinkos. O tokie dalykai dažnai nutinka ir visai jokioms srovėms ar grupėms nepriklausantiems jauniems žmonėms.
Liūdesys turi daugiau sekėjų
Psichologas Gediminas Navaitis sako, jog jaunimas visada būrėsi ir bursis į grupes, nes vienas iš pagrindinių žmogaus poreikių yra būti priklausomam, tačiau ne visos grupės yra socialiai priimtinos. "Socialiai nepriimtinos yra ne tik nusikalstamos grupės, bet ir kai kurie jaunimo judėjimai. Reikėtų paminėti, jog tokių grupių nėra daug", - sakė G. Navaitis.
Tokioms nepriimtinoms grupėms, anot psichologo, dažniausiai priklauso šeima ir kitais jaunais žmonėmis nusivylęs jaunimas. Tokiuose judėjimuose kaip emo jie randa panašias emocijas ir supratimą. "Emocijos yra užkrečiamas dalykas. Bet kuriam žmogui būna dienų, kai nuotaika yra bloga. Tada paprastai bandoma ieškoti, kas ją prablaškytų, ar tiesiog stengiamasi pabūti vienam, kol ta nuotaika praeis. Tačiau galima ieškoti, kur tą blogą nuotaiką ir depresyvias mintis dar labiau sustiprinti, o radus bendraminčių, po truputį sukurti visiškai negatyvų nusiteikimą į gyvenimą, - sakė psichologas G. Navaitis. - Šiandien panašūs procesai vyksta su visa šalimi. Jeigu aš sakysiu, kad gyventi sunku, bloga, aplink krizė, man pritariančių atsiras gerokai daugiau negu man skelbiant, kad gyvenimas gražus, už lango pavasaris ir viskas puiku".
G. Navaitis sako, kad jaunimas į tokias grupes kaip emo buriasi dėl to, kad neranda supratimo šeimoje, nepritampa mokykloje. "Šeimos nariai dabar labiausiai rūpinasi materialine gerove, pamiršdami kitus vaikų poreikius. Mokykla tapo žinių perteikimo mašina, o ne vieta, kurioje jaunas žmogus jaučia pedagogų rūpestį, bendraamžių supratingumą ir paramą, - sakė G. Navaitis. - Kai supratimo ir dėmesio vaikas nesulaukia nei šeimoje, nei mokykloje, galima kreiptis į psichologą, tačiau tai jau kraštutinė priemonė, kuriai nedaug kas ryžtasi. Tik bėda, žinoma, ta, kad visiems padėti neįmanoma".
