Ritualinę Valdo Adamkaus užsienio politiką, prezidentė Dalia Grybauskaitė toliau vykdo atvirkščiai. Pomėgis įamžinti save bet kokios spalvotos revoliucijos tribūnoje ir operetiniai antirusiški pareiškimai, šalies viduje apsistačius GAZPROM tarpininkų parankiniais, buvo būdingi V. Adamkui.
D. Grybauskaitės deklaruotas pragmatizmas susiveda į parodomuosius “svarbius”, bet nieko neduodančius telefono skambučius, parodomąjį atsiribojimą nuo Gruzijos, o dabar į parodomąjį kvietimą Rusijos prezidentui Dmitrijui Medvedevui – atvykti visų mūsų čia pamaloninti kovo 11-ąją. Dar įspūdingiau yra tai, kad toks „pragmatinės diplomatijos“ perlas išspaudžiamas minint 1991-ųjų sausio 13-osios aukų atminimą. Aukų, už kurias atsakinga Kremlių valdanti gauja, sėkmingai sugrįžusi po trumpo, nevykusio ir nelaimingai pasibaigusio demokratinio eksperimento. Bandau sau įsivaizduoti Dmitrijų Medvedevą, kuris, kaip kitados Vokietijos kancleris Willy Brandtas suklupo ant kelių prie holokausto aukų kapų, panašiai pasielgiantį prie kurio nors memorialo Vilniuje arba Grozne. Bandau ir nesiseka. Oro bučinių jam negailinti prezidentė, matyt, turi geresnę vaizduotę.
