Kinijos Liaudies Respublika (KLR) yra stiprėjanti pasaulinė galia, ne tik turinti galingą ekonomiką, bet ir potencialą ją plėsti. Dauguma pasaulio valstybių stengiasi su „komunistine“ Kinija palaikyti gerus santykius, tačiau ne visada tai priklauso vien nuo jų. Kinija vis dėlto yra diktatūrinė šalis, joje daug žmogaus teisių pažeidimų, taip pat yra neišspręstų teritorinių ginčų su Taivanu, Japonija, Vietnamu, Indija ir t. t. Vykdant užsienio politiką neretai sunku palikti šias problemas nuošalyje. Norėtųsi tikėti, kad tam tikri interesų išsiskyrimai – tai tik maža duobelė Kinijos ir JAV tarpusavio santykių kelyje, ir palikti tai neanalizuojant, tačiau Kinijos parama Jungtinėms Valstijoms bandant riboti Irano ir Šiaurės Korėjos branduolines programas yra labai reikalinga, be to, abiejų valstybių bendradarbiavimas stabdant klimato kaitą taip pat yra svarbus. Kyla klausimas, ar konfliktiškais žingsniais JAV neatšaldys santykių su Kinija ir negaus antausio savo vykdomai politikai.
Šie žingsniai atrodo dar keisčiau žinant, kad JAV prezidentas Barackas Obama pasisako už stiprius ir draugiškus santykius su Kinija siekiant dvišalio bendradarbiavimo. Lapkritį lankydamasis Kinijoje jis pasakė: „Didieji XXI amžiaus iššūkiai, nuo klimato kaitos, branduolinių programų plitimo iki ekonomikos atsigavimo, liečia abi šalis [Kiniją ir JAV] ir veikdamos po vieną jos šių problemų neišspręs.“ Aišku, JAV yra naudinga bendradarbiauti su Kinija ir taip didinti amerikietiškos produkcijos realizavimą didžiulėje Kinijos rinkoje. Be to, ir pasaulio galios centras, kaip sakė Zbigniewas Brzezinskis, gali pakrypti nuo Atlanto prie Ramiojo vandenyno.
Vis dėlto keli įvykiai gali šiuos santykius apkartinti. Visų pirma sausio mėnesį pasklido žinia apie interneto technologijų kompanijos „Google“ ir Kinijos ginčą, kilusį dėl to, kad buvo bandyta įsilaužti į Kinijos žmogaus teisių aktyvistų „Gmail“ elektroninio pašto dėžutes, kurios saugomos šios kompanijos interneto paslaugų tiekėjų serveriuose.
Bandymu įsilaužti buvo apkaltinti Kinijos programišiai, kurių, „Google“ teigimu, šalies valdžia nesistengia sutramdyti, ir todėl „Google“ paskelbė, kad daugiau neketina cenzūruoti savo paieškos sistemos domene.cn (kurią Kinijos reikalavimu buvo pažadėjusi filtruoti nuo tam tikrų internetinės paieškos rezultatų) ir svarstytų galimybę iš viso pasitraukti iš Kinijos rinkos. JAV Kongresas į tai reagavo žaibiškai ir jau kitą dieną po šio pranešimo išplatinimo paskelbė, kad imsis tyrimo, o valstybės sekretorė Hillary Clinton savo kalboje taip pat palietė šį klausimą ir nubrėžė analogiją tarp Berlyno sienos, padalijusios Europą, ir į laisvą ir nelaisvą padalinto interneto.
Kinija, savo ruožtu, kritikavo kompaniją „Google“, kad ši nepateikė svarių įrodymų apie įvykdytą nusikaltimą, o Vakarų politikus apkaltino politizuojant šį reikalą ir kišantis į Kinijos vidaus reikalus. Sunku ką nors spręsti neturint patikimos medžiagos, tačiau Kinija jau ne kartą turėjo problemų dėl elgesio su disidentais ir žmogaus teisių nepaisymo, tad kaltinimams pagrindo yra. Totalitarinės ir autoritarinės valstybės ryžtasi dar ne tokiems žingsniams.
Žibalo į ugnį gali įpilti ir tai, kad Kinija naudojo pasiklausymo įrangą ir „slapukus“, siekdama sužinoti Didžiosios Britanijos verslininkų komercines paslaptis. Negana to, buvo bandoma įsilaužti į įmonių ir valstybinių institucijų informacinius tinklus bei elektroninio pašto dėžutes (šaltinis: http://www.timesonline.co.uk/tol/news/uk/crime/article7009749.ece). Kaip skelbia „Times“, yra nepatvirtintų duomenų, kad Kinijos užsakymu programišiai bandė įsilaužti į Didžiosios Britanijos užsienio reikalų ministerijos duomenų bazę. Tokie juodieji metodai tikrai nepagerins Kinijos įvaizdžio tarp pasaulio politikų ir verslininkų.
Santykių tikrai nepataisė ir tai, kad JAV nusprendė parduoti ginklų Taivanui už 6,4 milijardo JAV dolerių (tarp parduodamų ginklų yra ir amerikietiškų priešraketinės gynybos sistemų „Patriot“, dėl kurių Kinija yra labiausiai nepatenkinta). Taivano sala, esanti už 120 kilometrų nuo Kinijos žemyninės dalies, po Kinijos komunistų pergalės 1949 m. tapo Kinijos revoliucijos opozicionierių užuovėja: čia pabėgo Čan Kai Ši bei kiti Gomindano režimo vadai ir perkėlė į salą Kinijos Respublikos vyriausybę. Sala vystėsi iš tiesų įspūdingai ir iš pradžių buvo pripažįstama teisėta Kinijos valdžia, tačiau ilgainiui dauguma pasaulio valstybių teisėta Kinijos vyriausybe pripažino ne Kinijos Respublikos Taivane, o Kinijos Liaudies Respublikos su sostine Pekinu vyriausybę. Kinijos Respubliką pripažįsta daugiausia mažos ir tarptautinėje politikoje nereikšmingos valstybės. Negana to, 1971 m. Taivanas neteko nuolatinio JT Saugumo Tarybos nario, kaip Kinijos atstovo, statuso. Šis statusas buvo suteiktas KLR atstovui. Taivano ir Kinijos santykiai yra įtempti – Kinija pažadėjo atsiimti salą, o JAV pažadėjo ginti Taivaną, jei Kinija pultų.
Kinija, aišku, į paskelbtą sandėrį reagavo aštriai ir pagrasino, kad tai „darys rimtą neigiamą įtaką daugeliui JAV ir Kinijos bendradarbiavimo sričių ir gali turėti pasekmių, kurių nė viena [bendradarbiaujanti] pusė nenorėtų“. Be to, Kinija pažadėjo imtis kol kas neįvardintų sankcijų prieš JAV kompanijas, kurios pardavinės ginklus Taivanui, tačiau praktiškai visos kompanijos, kurios galėtų dalyvauti ginklų sandoryje, su Kinija neturi prekybinių ryšių – JAV ir ES po 1989 m. Tiananmenio aikštėje įvykusios demonstracijos sušaudymo pardavinėti ginklus kinams draudžia. Juk ginklai, skirti Taivanui, yra nukreipti prieš Kiniją arba, tiksliau pasakius, prieš galimą Kinijos agresiją prieš Taivaną, nes neatrodo, kad 23 milijonus gyventojų turinti maža sala kada nors galėtų stoti prieš milijardinę milžinę.
Griežtos Kinijos pozicijos sulaukė ir tai, kad B. Obama jau kuris laikas svarsto apie susitikimą su Dalai Lama (lapkritį per vizitą Azijoje B. Obama susitikti su Tibeto dvasiniu lyderiu atsisakė). Kinija įspėjo, kad tai pakenktų dvišaliams santykiams. Atrodo, kad to JAV prezidentas neišsigando ir nepaisydamas Kinijos perspėjimų rimtai svarsto galimybę susitikti su Dalai Lama.
Pekino atstovas teigė, kad šis susitikimas pakenks ekonominiams abiejų šalių santykiams ir gali pakenkti JAV ekonomikos atsigavimui. Nors ekonominių santykių blogėjimas kenktų ir pačiai Kinijai, mat nemaža dalis jos užsienio prekybos yra eksportas į JAV, vis dėlto Kinijai atrastų būdų „įgelti“ JAV ekonomikai. Jau kuris laikas JAV ekonomistai skambina varpais, kad Kinija dirbtinai nuvertino juanį dolerio atžvilgiu ir taip palaiko pigesnį ir konkurencingą eksportą. Negana to, Kinijos eksporto procentas pasaulinėje rinkoje vis didėja ir, analitikų nuomone, artimiausiais metais dar didės. Yra ir daugiau dvišalių ekonominių problemų, tačiau tai – atskira tema.
Ko siekia JAV administracija tokiais veiksmais, galima tik spėlioti. Vargu ar ji tyčia nori pabloginti santykius, tiesiog abiejų šalių interesai akivaizdžiai skiriasi. Galbūt taip norima atsakyti į vangią Kinijos paramą klimato kaitos problemų sprendimui ir neapsisprendimą dėl Irano. Galbūt siekiama priminti Kinijai apie jos problemas, susijusias su disidentais, žmogaus teisių pažeidinėjimu, su Tibetu ir Taivanu. Kad tokie JAV veiksmai paveiks abipusius santykius – abejoti nereikėtų, kad paveiks juos į blogąją pusę – taip pat nereikėtų abejoti, gali būti, kad JAV nesulauks paramos iš Kinijos jai svarbiais klausimais. Nedvejojant galima būtų pasakyti, kad prireiktų daug daugiau panašių „konfliktėlių“, kad santykiai stipriai atšaltų, tačiau „konfliktėliams“ kilti dirva yra. Juk neaišku, ar JAV iš tikro nepradės aštriau reaguoti į žmogaus teisių Kinijoje pažeidimus, kaip tai buvo daroma aštuntame dešimtmetyje su Sovietų Sąjunga, ir ar nepradės kištis į problemas dėl Tibeto.
Marius Ėmužis
