JAV ir Prancūzijos mokslininkų atliktų tyrimų rezultatai atskleidė, kad tolimoje ateityje, po 5 milijardų metų, kils Žemės susidūrimo su Marsu ar Merkurijumi tikimybė, skelbia „New Scientist“. Tokiu atveju gyvybė mūsų planetoje pražūtų dar gerokai iki to laiko, kai Saulė pavirs raudonąja nykštuke.
„New Scientist“ teigimu, dvi panašaus pobūdžio studijos JAV ir Prancūzijoje teigia, kad Saulės sistemos planetos aplink ją stabiliai suksis mažiausiai 40 milijonų metų, tačiau ilgainiui atsiranda nedidelė, bet reikšminga tikimybė, kad dėl kintančių planetų orbitų gali įvykti katastrofa.
Tolimoje ateityje Žemė gali susidurti su Merkurijumi ar Marsu, teigia „New Scientist“. (NASA/JPL-Caltech il. )
Naujausi planetų orbitų kitimo skaičiavimai liudija, kad egzistuoja nuo 1 iki 2 proc. tikimybė, kad Merkurijus gerokai nukryps nuo dabartinės savo orbitos. Tai destabilizuotų vidinių Saulės sistemos planetų judėjimą ir galbūt pasibaigtų katastrofišku Žemės susidūrimu su Merkurijumi ar Marsu. Pasak Kalifornijos universiteto (JAV) mokslininko Gregory Laughlino, vieno iš planetų orbitų kitimo tyrimo autorių, jei Žemė kada nors susidurtų su Marsu, visos gyvybės formos pražūtų beveik akimirksniu, o mūsų planeta beveik 1000 metų švytėtų įkaitusi kaip raudonoji milžinė.
Kito tyrimo autorius, Paryžiaus observatorijos mokslininkas Jacquesas Laskaras, parengė 1001 Saulės sistemos kitimo dėl įvairių veiksnių kompiuterinį modelį. 1–2 proc. visų atvejų Merkurijaus orbita dėl Jupiterio gravitacijos „trūktelėjimų“ ištįsdavo. Dėl pailgėjusios Merkurijaus orbitos sustiprėdavo Merkurijaus, Veneros, Marso ir Žemės sąveika.
Pasak Laskaro, kai Merkurijaus orbitos eliptiškumas pasiekdavo 0,6 reikšmę, jo orbita beveik kirsdavo Veneros orbitą. Prasidėjus Saulės sistemos destabilizacijai labiausiai tikėtina, kad Merkurijus ir Marsas ims chaotiškai keisti orbitą, nes jų masė tesudaro vos 6 ir 11 proc. Žemės masės. Venerą bus sunkiau „pastumti“ iš vietos, nes jos masė prilygsta 86 proc. Žemės masės.
Kituose modeliuose po 1,3 mlrd. metų Saulė „prarydavo“ Merkurijų, Marsas po 820 mln. metų atsiskirdavo nuo Saulės sistemos, o dar po 40 mln. metų Merkurijus ir Venera susidurdavo.
Vis dėlto 98–99 proc. visų modelių atvejų paaiškėdavo, kad po 5 mlrd. metų Saulės sistemos planetų orbitose neatsirasdavo jokių radikalių pokyčių, skelbia „New Scientist“.
