Praeitą savaitę paaiškėjo, kad Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas nei iš šio, nei iš to pareiškė, jog santykiai su Baltijos valstybėmis galėtų būti geresni. O tam reikia tiek nedaug - tik "peržengti ideologinius stereotipus, kurie atsirado iki mūsų ir apsunkina mūsų diskusijas". O kai įvyks pragmatinio ir moralinio požiūrių susijungimas, "tuomet viskas bus normaliai, ir santykiai pakils į labai gerą lygmenį".
Kas tie ideologiniai stereotipai?
Natūraliai iškilo klausimas, iš kur tokios gero ir darnaus bendradarbiavimo apraiškos: ar jos žymi naują Rusijos kursą, ar tai tiesiog pareiškimas dėl pareiškimo?
Pirmiausia reikia pabrėžti, kad kol kas ši D.Medvedevo retorika nepagrįsta niekuo konkrečiu - nebuvo pateikta jokių realių pasiūlymų, ką Rusija ketina padaryti, kad santykiai pagerėtų. Priešingai - išsakytos hipotetinės aplinkybės, kurios pakeistų santykius, labiau priminė ne derybines pozicijas, o vienašales sąlygas Baltijos valstybėms. D.Medvedevas pareiškė, kad reikia peržengti ideologinius nesutarimus, ir tai leis pagerinti dvišalius santykius.
Tačiau kas slepiasi už termino "ideologiniai nesutarimai"?
Iš esmės tai - klausimas, ar Sovietų Sąjunga okupavo Lietuvą ir yra atsakinga už šimtų tūkstančių žmonių tremtį, mirtis, sužlugdytą valstybės ekonomiką ir kelių kartų suluošintus gyvenimus. Šiandieninei Rusijai šis klausimas atrodo labai ideologinis ir neesminis, tuo labiau, kad iki šiol dangstomi sausio 13-osios ir Medininkų žudynių organizatoriai bei dalyviai. Greičiausiai ideologija aiškinami ir "Družbos" naftotiekio uždarymo motyvai, antilietuviška propaganda valstybės kontroliuojamoje Rusijos žiniasklaidoje, lietuviško verslo įmonių sąmoningas žlugdymas: vežėjai, pienininkai, mėsininkai ir dar galybė kitų.
Taigi iš esmės Rusijos prezidentas pasakė, kad jei Lietuva ir kitos Baltijos šalys nekels nemalonių Rusijai klausimų, ši didi šalis gali būti geranoriška ir sudarys palankesnes sąlygas ekonominiam bendradarbiavimui. Pinigai už tylą - juk niekam ne paslaptis, kad būtent Baltijos šalys dažnai kelia nepatogius klausimus per daugiašalius susitikimus dėl tikrojo Rusijos veido.
Rusijos Šiaurės Rytų kunigaikštystė?
Nereikia pamiršti ir kito momento - vos kelios dienos iki D.Medvedevo pareiškimo, Vilniuje menama kunigaikštienė įkūrė partiją, skirtą pragmatiniam bendradarbiavimui su Rusija. Partijos suvažiavime aktyviai katučių plojo ir Rusijos parlamentarai. Galbūt čia reikėtų ieškoti priežasčių, kodėl D.Medvedevas netikėtai išvydo naujas galimybes? Gal jis jau mato šią ponią Lietuvos vadove, kuri pagaliau nustos kelti nepatogius klausimus?
Kita vertus, vargu ar šis variantas realus. D.Medvedevas nebūtinai žino visus susireikšminusius Lietuvos marginalus. O net jei ir žinotų, vargu ar tikėtųsi bent simbolinio naujosios partijos indėlio į Lietuvos užsienio politiką. Taigi Rusijos prezidento žodžių su penktosios kolonos įtaka Lietuvoje gal ir nereikėtų sieti.
Tiesiog diplomatiškas pasisakymas
Norint suprasti D.Medvedevo pasisakymą, galima pažvelgti paprasčiau. Tereikia įvertinti kontekstą, kuriame nuskambėjo Rusijos prezidento žodžiai. O tai įvyko per Europos ir Azijos žiniasklaidos forumą, Lietuvos žurnalistui uždavus klausimą Rusijos prezidentui. Žinoma, jis galėjo užsipulti Baltijos valstybes, papasakoti apie ten gyvenančius nacius ir savo pirmtako stiliumi pagrasinti skandinti tualetuose. Tačiau ar jam reikalinga tokia žinia Europos Sąjungos valstybių dienraščiuose ir televizijų žiniose? Žinoma, ne. Kur kas solidžiau atrodo pasisakymas apie būtinybę kalbėtis, susitarti ir bendradarbiauti. Juk tai visiškai atitinka jo, kaip demokratijos rėmėjo, įvaizdį. Tuo labiau, kad šiuo pasisakymu jis visiškai nieko neįsipareigojo ir nepažadėjo.
Dar daugiau - tokia pozicija jam dabar lengvai leis apkaltinti Baltijos valstybes, kad šios, "nepaisant titaniškų asmeninių Rusijos prezidento pastangų", visiškai nenori bendradarbiauti ir sąmoningai renkasi įtampą, o ne dialogą. Juk tai Rusijos išimtinė teisė nuspręsti, kas yra gera ir teisinga - net ir labai diplomatiškai žodžius parinkęs D.Medvedevas nesusilaikė ir paliepė neliesti sovietinės istorijos klišių apie Raudonosios armijos išvaduotojos žygius.
Galima teigti, kad Rusijos vadovas nepasakė nieko naujo, todėl keista, kad Lietuvoje jo žodžiai buvo sutikti taip pakylėtai ir naiviai tikintis, kad nei iš šio, nei iš to Rusija taps normali demokratines žaidimo taisykles pripažįstanti valstybė.
Tomas BITINAS, politologas
