Socialdemokratai paprastai pasisako už valstybinį socialinių fondų reguliavimą, progresinius mokesčius, vidurinės klasės stiprinimą, stambaus kapitalo pelno reguliavimą, smulkaus ir vidutinio verslo rėmimą. Žmonės, kurie trokšta tokios politikos, balsuoja už socialdemokratines partijas.
Europinės socialdemokratų partijos turi senas tradicijas. Šiai partijų kategorijai priklausė ir Lietuvos socialdemokratų partija (LSDP). Ji pirmoji 1896 m. pareiškė, kad vienas iš jos tikslų - nepriklausomos Lietuvos valstybės sukūrimas. LSDP išgyveno kelias transformacijas. Ji, kaip ir kitos Lietuvos partijos, patyrė nemažai įvairių represijų.
1989 metais legalizavusi savo veiklą, LSDP neišvengė vidinių rietenų ir prieštaravimų, pastūmėjusių ją į santuoką su Lietuvos demokratine darbo partija (LDDP).
Šios jungtuvės LDDP buvo naudingesnės negu socialdemokratams. Tai leido LDDP “išplauti” savo praeitį, patekti į europinių partijų klubą. Tačiau LSDP, paėmus viršų buvusiai Lietuvos komunistų partijos (LKP) nomenklatūrai, vis labiau praranda socialdemokratines vertybes.
Ši istorija primena įvykius po LDDP susikūrimo. Kai 1989 metų gruodžio 21 dieną LKP atsiskyrė nuo TSKP ir įkūrė savarankišką komunistų partiją, jos vadovybėje vyravo sąjūdininkai ir socialdemokratiškai mąstantys asmenys, nemokantys žaisti nomenklatūrinių žaidimų.
Tvirtėjant Algirdo Brazausko pozicijoms, vadovybėje vis labiau įsitvirtino bespalviai nomenklatūrininkai.
A. Brazausko aplinkoje neliko nė vieno sąjūdininko, nė vieno aktyvaus LKP atsiskyrimo nuo TSKP organizatoriaus, nors kaip tik pastarųjų dėka A. Brazauskas padarė karjerą nepriklausomoje Lietuvoje.
A. Brazauskui buvo nepriimtinos sąjūdininkų politinės nuostatos, sąjūdininkams - A. Brazausko. Taip ir išsiskyrė keliai. Apie A. Brazauską būrėsi buvę LKP aparato darbuotojai. Šis procesas kartojasi ir dabar, po LSDP ir LDDP susijungimo.
Iš praeities besivelkanti nomenklatūra - tai ne komunistine nostalgija sergantys asmenys, tai principų neturintys, už savo gerovę pasiryžę bet kam tarnauti individai.
Jie turi nuostabų sugebėjimą vienytis - juos jungia bendri lėbavimai, medžioklės, valstybinio turto grobstymas. Partinės mokyklos buvo pagrindinė tokių veikėjų kalvė. Nepriklausomybės paskelbimas juos išgąsdino. Dabar jie atsipeikėjo. Po “naujų politikų” priedanga į Seimą sugrįžo partinių mokyklų auklėtiniai ir panašaus plauko asmenys, suteikę naujų vilčių A. Brazauskui.
A. Brazausko ir Viktoro Uspaskicho nesutarimai yra ne idėjiniai, bet klaniniai. Idėjos tampa sliekais, užmautais ant A. Brazausko ir V. Uspaskicho meškerių, siekiant pagauti lengvatikes žuveles.
Sociologiniai tyrimai rodo, kad dauguma Lietuvos žmonių orientuojasi į skandinavišką valstybinės santvarkos modelį. Tad yra palanki dirva kairiųjų partijų veiklai. Šios nišos neužėmus kairiesiems į ją nusitaiko tokios politinės jėgos kaip Darbo partija.
Prisiminkime A. Brazausko ir V. Uspaskicho ginčą dėl dujų kainos reguliavimo įstatymo. Juk V. Uspaskicho siūlomas įstatymo projektas iš esmės atitinka socialdemokratines nuostatas.
A. Brazausko argumentai per daug silpni, kad vertėtų apie tai diskutuoti. V. Uspaskichas teigia, esą “Dujotekana“ gauna 25 proc. gryno pelno, tačiau nesiūlo įstatymiškai apriboti pelną (bankams nustatyta marža), vadinasi, kova vyksta dėl lovio, o ne dėl idėjų ar piliečių interesų saugos. Lietuvoje politinės partijos panašėja į UAB. Tie, kas nenori būti UAB aptarnaujančių personalu, traukiasi iš partijų.
Visos lietuviškos partijos serga vadizmu, nepakantumu ne tik kitoms partijoms, bet ir kitai nuomonei, sklindančiai ne iš lyderio lūpų. Dėl šios priežasties Lietuvoje neturime normalios socialdemokratų partijos.
Kol tokios partijos nesugebėsime įkurti, Lietuvos politiniame spektre neturėsime ne tik normalios politinės kairės, bet ir dešinės. Nors LSDP dar esama žmonių, kuriems nesvetimos socialdemokratinės idėjos, gegužės mėnesį numatytame partijos suvažiavime nomenklatūra greičiausiai įveiks socialdemokratus.
Dalis socialdemokratų susibūrė Lietuvos socialdemokratų sąjungoje, tačiau pastaroji yra nepajėgi atstovauti socialdemokratijai. Ji yra negausi, mažai žinoma visuomenei ir sektantiško požiūrio į bendradarbiavimą su buvusiais LSDP lyderiais.
Reikia viltis, kad po A. Brazausko pasitraukimo iš politinės arenos LSDP atsigaus ir taps normalia, europietiška partija. Tik naivuolis gali manyti, jog A. Brazausko vadovaujama partija galėtų tapti demokratine ir kairiąja.
Šis pranešimas buvo skaitytas “Politika.lt“ diskusijų klube.
www.politika.lt
