Žmogiena kaip vaistas
(Paruošė A. J.)
Vokiečių spauda kviečia skaitytojus naujai, be pasibjaurėjimo pažvelgti į kanibalizmą. Straipsnyje primenama, jog net iki XVIII amžiaus pabaigos europietiškų medikamentų gamybai buvo naudojama žmogiena. "Medikamentai", kurių pagrindą sudarė tam tikros žmogaus organų bei skysčių dalys, buvo naudojami taip pat dažnai, kaip ir vaistingieji augalai, jų užpilai ar trauktinės.
Štai ką tuo laiku - XVII amžiuje - rašė garsus vokiečių farmakologas Johanas Šrederis: "Žmogieną būtina susmulkinti mažais gabalėliais, pridėti truputėlį miros ir alijošiaus, tada palaikyti keletą dienų užpiltą spiritu".
XVII amžiaus pradžioje medikai vaistų gamybai naudojo mirusių kalinių, valkatų palaikus. Žmogaus dalis savo vaistų gamybai ypač mėgo naudoti garsusis šveicarų gydytojas ir filosofas Paracelsas.
"Lavono organai ir kraujas - buvo pagrindiniai dalykai, kurių to meto vaistinėse visada privalėjo būti, - tvirtina britų medicinos istorikas Ričardas Sagas iš Daremo universiteto. - Labiausiai linkę į kanibalizmą buvo ne Naujojo Pasaulio gyventojai, o europiečiai".
Dar senovės romėnai manė, jog gladiatoriaus kraujas gydo epilepsiją. Vėliau didžiulę paklausą turėjo milteliai iš Egipto mumijų - jie buvo net vadinami "jaunystės eleksyru". Žmogaus kaukolės buvo naudojamos stabdant kraujavimą, o taukai - gydant reumatizmą ir artritą. Be to, jei žmogus mirdavo ne savo mirtimi, tai buvo galima atsikąsti jo kūno ir taip perimti likusią jo gyvenimą trukmę.
Kai 1492 metais popiežius Inokentijus VIII merdėjo, jo daktarai nuleido trijų berniukų kraują ir davė jam gerti. Berniukai mirė, popiežius - irgi. Istoriko R. Sago nuomone, tai - kanibalimas.
Tačiau XVIII amžiaus pabaigoje tokia praktika baigėsi. Buvo nustota naudoti kanibališkus vaistus, panašius į tuos, kuriuos labai mėgo rekomenduoti 1754 metais miręs britų maldininkas Džonas Keofas. Nuo galvos svaigimo jis siūlė "kas rytą, ant tuščios" trupinėlį džiovinos žmogaus širdies...
