Sunkiausių pasaulyje lenktynių statusą Dakaro maratonui lemia ne tik klasikiniai bekelės ruožai, milžiniškos smėlio kopos, fesh-fesh dulkių akivarai ar padangas į skutelius draskančios uolos. Yra dar vienas faktorius, kuris net ir stipriausius atletus gali pasiųsti į nokdauną. Tai Andų aukštikalnėse prasidedantis deguonies badas arba, kaip šį reiškinį vadina medikai – hipoksija (lot. hypoxia, iš gr. hypo „mažiau“ + lot. oxygenum „deguonis“). Gyvybiškai svarbaus elemento trūkumas radikaliai keičia daugumą žmogaus organizmo funkcijų – nuo raumenų pajėgumo iki nervų sistemos. Štai kokį būdą problemai įveikti rado „General Financing team Pitlane“ komandos vyrai.
Ore, kuriuo kvėpuojame mūsų krašte, deguonies koncentracija siekia 21 proc. Specialistai teigia, kad deguonies badą žmogus jausti pradeda tuomet, kai šis rodiklis sumažėja iki maždaug 16 proc. Peržengti šią ribą yra kur kas lengviau nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, nes pakilus iki 2 400 metrų aukštį, deguonies kiekis ore sumažėja apytiksliai iki 13 proc. Bolivijoje, kurios kalnų keliais būsimojo Dakaro dalyviai lenktyniaus keturias dienas, dažnai pakildami į didesnį nei 4000 metrų aukštį, deguonies koncentracija krenta iki vos 11 proc.
Sebastianas Rozwadowski, kitų metų sausį jau trečią kartą padėsiantis Benediktui Vanagui naviguoti Dakaro trasose, teigia, kad šiame maratone būtent deguonies trūkumas yra sunkiausias išbandymas.
„Aš beveik visą sąmoningą savo gyvenimą sportuoju – nuo 15 metų plaukioju su burlente, žiemą nemažai laiko praleidžiu kalnuose su snieglente, o bendro fizinio pasirengimo treniruotėse prakaitą lieju bent 2-3 kartus per savaitę. T. y. tiek prieš pirmąjį Dakarą, tiek dabar esu geros formos ir puikiai jaučiuosi. Tačiau hipoksija buvo tai, kam tikrai nebuvau pasirengęs. Pakilus į kalnus ir pradėjus trūkti deguonies, jaučiausi gal 6 kartus labiau pavargęs, o nuolatinis galvos skausmas tapo kone normalia būsena“, – pasakoja „General Financing team Pitlane“ komandos šturmanas.
Pradėjęs ieškoti būdų, kaip šią problemą galima išspręsti, perskaitęs krūvas literatūros ir pasikonsultavęs su profesionaliais alpinistais, Sebas pats sau sukūrė pasirengimo Dakarui planą, kurio pagrindine ašimi tapo žemo slėgio palapinė. T. y. iš specialaus audinio pasiūta kamera, iš kurios mechaniškai išsiurbiamas oras ir sukuriamas aukštikalnių efektas. Iki maratono starto likus 45 dienoms, lenktynininkas ją išsinuomoja ir pasistato savo namų „berniukų kambaryje“, kuriame stovi įvairūs treniruokliai, ralio simuliatorius bei sportiniai trofėjai, ir miega kasnakt mažindamas į palapinės vidų patenkančios deguonies kiekį.
„Pirmais metais šią žemo slėgio palapinę pasistačiau miegamajame, bet žmonai tai pasirodė visiška beprotybė – paryčiais ji pabėgo, o kitą naktį man teko išsikraustyti į kitą kambarį, nes orą siurbiantis kompresorius gana triukšmingas. Gera žinia yra ta, kad po tokių pratybų, organizmas pamažu prie deguonies trūkumo prisitaiko. Jis pradeda gaminti papildomus raudonuosius kraujo kūnelius (eritrocitus) ir hemoglobiną – baltymą, su kraujo tėkme pernešantį deguonį ląstelėms. Tai leidžia būti kur kas energingesniam. Kaip tik dėl tokių priežasčių aukšto sportinio meistriškumo atletai prieš svarbias varžybas rengia stovyklas bazėse, esančiose itin aukštai virš jūros lygio ir aprūpina organizmą bene vieninteliu legaliu „dopingu“, – pasakoja S. Rozwadowski.
Be triukų su žemo slėgio palapine, Sebas dar keletą kartų per savaitę saunoje mina dviračio treniruoklio pedalus bei didesnį dėmesį skiria nugaros ir pilvo preso raumenų stiprinimui.
2018-ųjų Dakaro ralis prasidės sausio 6-ąją Peru sostinėje Limoje. Iš viso sportininkų laukia 13 greičio ruožų, kurių bendras ilgis apie 9000 kilometrų. Pirmieji keturi etapai vyks smėlio kopomis Peru prie vandenyno. Po to kelias suks į Andų aukštikalnes, 4000 m aukštį prie Titikakos ežero. Bolivijos sostinėje La Pase sausio 12-ąją numatyta poilsio diena prieš kitus etapus aukštikalnėse ir maratono dieną Argentinoje.
