Nuo vasario 26 d. “Prospekto” fotografijos galerijoje veikia Takuya Tsukaharos (iš Japonijos) paroda “Kaktusų fantazija”. Fotografijose, suprantama, kaktusai (iš Argentinos).
Pasižiūrėti nuėjau po įspūdingo RC2 radijo reportažo - galerijos atstovas rimtai dėstė, kad pirmą kartą Lietuvos žiūrovas gali susipažinti su kaktusų fotografija. Tai bent, pagalvojau, kažkas nauja. Negana to, pasirodo, iki šiol visos mums matytos japonų fotoparodos buvusios spalvotos. Ši nespalvota. Šie du argumentai mane pakerėjo, tad nusprendžiau su įžymiąja paroda susipažinti iš arčiau.
Nesu itin geros nuomonės apie vietinės meno scenos funkcionavimą. Kuo dažniau lankausi parodose, tuo labiau įsitikinu, kad bet kokia idėjų apykaita jau seniausiai sukasi uždarame rate ir jo galingam judėjimui poveikio nedaro jokios išorės jėgos (idėjos, esančios rate, išorei - savaime suprantama - taip pat ne). Kaip buvome, taip ir likome izoliuoti nuo pasaulio. Juokingiausia, jog šis procesas vyksta lyg ir savo noru. Jei galerija rodo kokį nelietuvį, dažniausiai pati gerai nežino (ir nenori žinoti), kaip ir kodėl šis joje atsirado, kas apie jį galvojama (ir ar išvis galvojama) pasaulyje ir pan. Ir žiūrovas nieko nežino ir eina žmonės pasižiūrėti į kaktusų fotografijas.
Neapsidžiaugiau, bet pernelyg nenusiminiau. Susitaikiau su situacija. Mat kurį laiką dalykai, rodomi fotografijos galerijoje, atrodė švieži ir nenudėvėti. Bet veikiausiai todėl, kad anksčiau fotografija nebuvo laikoma rimtu menu, nebuvo galerijos, buvo daug nematytų fotografijų, nebuvo kritikos ir kitų panašių dalykėlių, kurie leidžia objektą laikyti bent šiek tiek pažįstamą. Tačiau po kelių nuoseklių apsilankymų fotogalerijoje tampa aišku, kad fotografininkai, kaip ir visi kiti, arba elegantiškai rodo savąjį paveldą, arba nežinia ką.
Fotografas iš Japonijos į dygliuotus argentinietiškus augalus žvelgia su švelnia aistra. Panašiai žmonės fotografuoja savo vaikus, šunis ir kates. Objektas pozuoja centre, tad apie kompoziciją, lemiamas akimirkas, apšvietimą ir panašias menines vertybes kalbėti neverta. Nebent apie asmens naratyvo konstravimą - bet kam tie kaktusai? Nors apskritai kaktusai tebūnie - klausti derėtų, kodėl jie atsidūrė ne autoriaus albumėlyje, bet fotografijos galerijoje. Parodos turbūt nepamėgs net kaktusų augintojos ir augintojai - nespalvoti dygliuoti kamienai nėra nei ypač egzotiški, nei gražūs, nei moksliškai įdomūs. Tiesa, kartais primena kokį antropomorfinį pavidalą ar organą. Bet fotografijos istorijoje tai toli gražu ne naujiena ir mūsų taip lengvai nenustebinsi.
Beje, neseniai skaičiau, kad Kinijoje fotografija suprantama visai kitaip nei Europoje. Dėl skirtingų valstybinių ideologijų. Europiečiai ieško, kaip įdomiau, ir nori objektą parodyti dar nematytu kampu - braunasi į jo erdvę, slankioja aplinkui ir elgiasi įžūliai. Kinai žino, kad yra tik dvi galimybės - teisingas ir neteisingas požiūris. Todėl nėra prasmės, ko nors ieškoti. Teisingas požiūris yra teisingas fotografavimas: objektas duoda sutikimą ir tuomet pozuoja atskleisdamas savąjį grožį. Visu ūgiu. Pačiame fotoobjektyvo centre. Ir Takuya Tsukaharos fotografijos galėtų atspindėti šią tradiciją - gal net visai gražiai joje atrodyti. Bet Japonija - tai ne Kinija. Galbūt kalbant apie vieną net nedera užsiminti apie kitą (pavyzdžiui, kaip būtų nemalonu, jei koks užjūrio kritikas Lietuvos meną begėdiškai susaistytų su, pavyzdžiui, Baltarusijos).Tačiau dabar niekas neaišku. Parodos anotacijoje neaptiksite jokių duomenų apie T. Tsukaharos meninę veiklą bei statusą. Jokių duomenų, ką jis ten veikia (Japonijoje), ką galvoja, kaip ir kodėl fotografuoja. Galbūt kaktusų fotografijose vertėtų ieškoti visai ko nors kito, nei mes (būsimi europiečiai) įsivaizduojame. Antraip ekspozicijoje nuobodu. O paroda - susimąstyti mėgstantiems.
P. S. Gera naujiena yra ta, kad Vilniaus fotografijos galerijos nebereikalauja įėjimo mokesčio.
