Šiandien padirbiniai – tai ištisa industrija. Kopijuoja ir padirbinėja viską: brangią aparatūrą, garsių dizainerių drabužių kolekcijas, rankines, avalynę ir t.t. Be abejo, auksą, kitus brangius metalus ir, žinoma, brangakmenius.
Taurieji mineralai – prabangos prekė, nuo seniausių laikų buvo alchemikų taikinyje. Ištisus šimtmečius nuolat buvo mėginama juos padirbinėti. Tačiau chemijos ir fizikos mokslo pažanga brangakmenius susintetinti leido tik XIX amžiaus pabaigoje. Dirbtinai išauginti safyrus, smaragdus, briliantus, kad juos nuo tikrų atskirtų tik ekspertas – daugelio mokslininkų svajonė.
Archeologai Egipto kapavietėse rasdavo nemažai spalvoto stiklo amuletų, vėrinių , apyvokos gaminių ir kitokių dirbinių. Spalvotas stiklas buvo ypač paplitęs romėnų laikais. Dar Plinijus vyresnysis rašė, kad karbunkulai (rubinai, safyrai) masiškai padirbinėjami iš stiklo, ir nurodė būdus, kaip atskirti tikrus akmenis nuo netikrų. Be kita ko, jis pirmasis paminėjo ir plačiai išnagrinėjo vadinamąjį „tripleto“ metodą. Juo meistriškai naudojosi Rusijos juvelyrai nuo XVIII a. iki pat revoliucijos.
„Tripleto“ ir „dupleto“ būdu primityviai ant stiklo ar kitokio pagrindo klijuodavo veidrodį, norimos spalvos dažų sluoksnį ir vėl šlifuotą stiklą. Ir štai tau, ponia – opalas, topazas, ametistas ar kitas akmuo. Be abejo, toks apšlifuotas „brangakmenis“ buvo įdedamas į uždarą apsodą, kad metalas uždengtų jo šonus. „Tripleto“ apgavystė išaiškėdavo tik prasitrynus arba sulūžus apsodui (metalui). Taip praeidavo dešimt , neretai ir daugiau metų. Šiandien, paėmus į rankas tokį dirbinį, – reikia atiduoti pagarbą ir stebėtis to meto auksakalių meistriškumu bei išradingumu.
Po revoliucijos bolševikai uždraudė padirbinius tiek iš metalo, tiek iš mineralų. Nustatė griežtus prabų standartus ir įvedė valstybės kontrolę juvelyriniams gaminiams. Išpopuliarino vadinamąjį „rusišką“ raudonąjį 585, 583, 353 ir žemesnių prabų auksą, leido dėti į jį sintetinius rubinus, safyrus ir kitus padirbinius. Per visą sovietinės imperijos laikotarpį serijinėje gamyboje retai pasitaikydavo natūralių rubinų ir safyrų. Tačiau visi briliantai – puikūs, natūralūs, nepriekaištingo švarumo, apdirbimo ir kokybės. Be abejo, Rusija turtinga mineralų, įvairių metalų šalis, ji plėtojo brangakmenių gavybą ir juvelyrikos meną. Tačiau patys gražiausi deimantai , aleksandritai, korundai buvo prieinami tik partiniam elitui.
Pigus, žemesnės prabos raudonasis auksas taip užsifiksavo žmonių sąmonėje, jog atrodė, kad kita aukso spalva nėra tikra, gadina papuošalą. Natūralu, kitokio metalo nelabai kas matė, turėjo ir nešiojo.
Bet grįžkime prie brangakmenių.
Didelis perversmas įvyko 1892 metais, kai žymus prancūzų chemikas M. A. Vernelis sukūrė metodą, kaip dirbtinai auginti sintetinius rubinus. Vėliau patobulintas ir safyrų, aleksandritų bei špinelių auginimas. Netrukus šis išradimas sukrovė Verneliui milžiniškus turtus ir buvo pritaikytas pramoninėje gamyboje.
Maždaug tuo pačiu metu rusų mokslininkas Čiochralskis sukūrė savo metodą, kuris buvo pavadintas jo vardu. Vernelio ir Čiochralskio metodais auginami dirbtiniai kristalai yra labai panašūs į natūralius brangakmenius. Atskirti juos gali tik ekspertas su specialiais filtrais ir prietaisais. Žinoma, jie neturi jokios energetinės vertės, kaip ir kiti dirbtiniai, bižuteriniai kristalai. Brangakmeniai, kuriuos gamta kūrė milijonus metų, turi tikrą išliekamąją piniginę vertę ir teigiamą poveikį žmogaus organizmui.
Netrukus patobulinus minėtus metodus buvo pradėti auginti dirbtiniai berilai ir smaragdai. Vėliau išrasti „hidrotermalinis“ ir „fliuso“ metodai, ypač našiai taikomi pramoninėje gamyboje.
Taigi turimų močiutės „smaragdų“ ar „rubinų“, jeigu jų amžius nesiekia poros šimtų metų, kokybė pakimba ant didelio klaustuko.
Deimantams pasisekė šiek tiek labiau. Nors aprašymai apie jų padirbinius pasirodė apie 1800 metus, bandymai pradėti gamybą ilgai buvo nesėkmingi.
1809 metais Rusijos spaudoje pasirodė straipsnių, kuriuose buvo smulkiai aprašomas būdas, kaip pasigaminti deimantus. Jame siūloma 30 valandų kaitinti kalnų krištolą su siera. Žinoma, dabar tokie siūlymai kelia šypseną, geriausiu atveju gautum bespalvį drumstą stiklą. Tačiau tuo metu svarstymai šia tema skambėjo rimtai ir įtikinamai. Visi stengėsi. 1828 metais pagaliau pavyko nustatyti deimanto cheminę sudėtį.
Visame pasaulyje mokslininkai vienas po kito skelbė aprašymus ir rezultatus apie bandymus išgauti deimantus. Labiausiai sekėsi vėlgi prancūzams. Kanjaras de Laturas 1851 metais Prancūzijos mokslo akademijai pristatė 10 pavyzdžių, kurie atrodė kaip peršviečiama gana skaidri medžiaga su priemaišomis, turėjo deimanto spindesį ir buvo kietesnė už kvarcą. Patyrinėjus paaiškėjo, kad jas lengvai braižo kitas briliantas. Akademija medžiagą įvertino kaip silikatus.
1881 metais panašų rezultatą gavo kitas prancūzas Hanėjus. Be akademijos, keletą vienetų davė garsiam to meto briliantų specialistui Šampinji, kuris pateikė išvadas: 1) kristalai brėžia linijas ant visų metalo plokštelių, patys lieka nepažeisti, 2) kristalai paties skaidriausio vandens švarumo, turi blizgesį kaip brilianto… Verdiktas „sintetiniai deimantai“ sukėlė didžiausią paniką tarp to meto juvelyrų.
Tačiau laikas bėgo, o nei pats Hanėjus, nei kiti mokslininkai nesugebėjo pakartoti bandymo ir gauti panašų rezultatą.
Bandymų istoriją galima būtų tęsti ilgai. Tačiau netgi perkopus 1901 metus kalbos apie bandymus pradėti pramoninę briliantų gamybą nepasitvirtino. Apie tai rašė žymiausi to meto mokslininkai: D. I. Mendelejevas(Chemijos pagrindai, 1906 m.), F. Rozenbergas (Fizikos istorija, 1935-1936 m.), A. E. Fersmanas (Deimanto kristalografija, 1955 m.) ir kt.
Deimantas nepasidavė gana ilgai. Ir štai pagaliau apie 1950 metus Amerikoje pavyko dirbtiniu būdu išauginti oktaedro formos masę iki 11 ct (karatų) svorio, išoriškai panašią į ledinukus, išplautus vandenyje. Teko nusivilti, kai paaiškėjo, kad tik 4 proc. visos masės tiko juvelyriniam apdirbimui.
Šiandien, kai sintetiniai deimantai jau gaminami, ypatingais rezultatais negali pasigirti nė viena šalis. Problema ta, kad deimantą susintetinti kainuoja daugiau nei įsigyti gamtos sukurtą. Be to, išlieka pernelyg didelė atliekų masė, – kol kas tik 5,6 proc. tinka apdirbti, visa kita masė geriausiu atveju naudojama pramonėje, blogiausiu – virsta labai brangiomis anglies dulkėmis. Pirkėjai, juvelyrai, kolekcionieriai kol kas tik laimi. Žinoma, bandymai (dažniausiai apie juos neskelbiama) intensyviai vyksta toliau. Žinomas ir plačiai naudojamas briliantų taurinimo metodas, kai suskilę ir prastos kokybės briliantai kaitinami ir užpildomi specialia mase. Šių briliantų ypač gausu Amerikos rinkoje. Gana pigiai gali įsigyti iki 3,5 karatų sveriančius difuzinius brangakmenius. Iš čia kilo gandas, kad Amerikoje briliantai pigesni. Tai netiesa, nes visame pasaulyje tikrų briliantų biržos kainos yra vienodos ir svyruoja priklausomai nuo pasiūlos.
Taip pat plačiai paplitę skaidrūs, balti kristalai, kuriuos galima supainioti ir kurie plačiai naudojami kaip briliantų pakaitalai. Tai muasanitai, fianitai, sintetiniai cirkoniai. Meistriškai nušlifuoti jie kurį laiką išlaiko blizgesį, panašų į brilianto, tačiau greitai pagelsta ir apsibraižo.
Na, o senoji Europa skeptiškai žiūri į masinę briliantų taurinimo gamybą, čia po senovei vertinama kokybė, spalva, švarumas ir apdirbimas. Nors rinka užversta turkiška ir itališka produkcija, tačiau senos, geros rankų darbo tradicijos vertinamos ir šiandien. Visada madingi autoriniai, vienetiniai rankų darbo papuošalai su kokybiškais brangakmeniais.
