Uždaryti negalima naudoti. Kurioje vietoje padėti kablelį, kai kalbame apie kultūros paveldo apsaugą ir jo pritaikymą verslo bei turizmo reikmėms? Lietuvai karštligiškai ieškant geresnės vietos po saule tarptautinėje turizmo rinkoje ši diskusija aktuali kaip niekada.
Spalio 12 d. renginių ciklas „Antras antradienis“ kviečia į renginį „Paveldo apsauga ir (post)turizmas“. Jo svečias etnologas Martynas Užpelkis patars atsigręžti į artimiausius kaimynus šiaurėje ir remtis jų patirtimi.
„Naudą nešantis paveldo objektas turi didesnes galimybes išlikti. Šiaurės šalyse yra daug gerų pavyzdžių, iliustruojančių, kad paveldosauga ir verslas gali eiti koja kojon“, - įsitikinęs M. Užpelkis.
„Apsauga naudojant“ - tokiu moto vadovaujasi nuo 1993 m. veikianti organizacija „Norsk Kulturarv“ (Norvegijos kultūros paveldas). Ji savo idealistinio tikslo – išsaugoti krašto kultūros paveldą – siekia kultūros vertybėms suteikdama papildomos prekinės vertės. Taip praeitis išsaugoma ateičiai, tenkindama šiandienos poreikius.
Ši organizacija išplėtojo ko gero vieną didžiausių Europoje paveldo turizmo produktų. Interneto svetainėje www.olavsrosa.no yra pristatoma beveik 500 paveldo turizmo objektų, prieš tai kruopščiai patikrintų ir paženklintų Šv. Olavo rožės ženklu.
Yra ir dar vienas svarbus aspektas. M. Užpelkis teigia, kad paveldo neįmanoma išsaugoti vien valstybės pastangomis. Tam būtinas aktyvus piliečių dalyvavimas. „Jei suskaičiuotume visų šiaurės šalių nevyriausybinių organizacijų narius, ko gero, gautume kelis kartus didesnį skaičių, nei regione gyvena žmonių“.
Tad atrodytų, receptas paprastas – į kultūros paveldo apsaugą įsitraukia piliečiai ir paveldas pritaikomas turizmo reikmėms. Tačiau yra vienas „bet“. Nereikia pamiršti, jog būtina išmanyti šiandienos postmodernių laikų turisto poreikius.
Viena iš postmodernaus būvio savybių yra nostalgija. Tai praradimo jausmas, lydimas troškimo išgyventi kai kuriuos praeities aspektus dar kartą. Be to, postindustrinė visuomenė pasižymi išaugusia paslaugų reikšme ir dėmesio centro perkėlimu nuo gamybos link vartojimo. Kabant kitais žodžiais, gamyklos uždaromos, o jų pastatai pritaikomi laisvalaikio centrams.
„Postmoderniame pasaulyje ištrinamos ribos tarp „aukštos“ ir „žemos“ kultūros, tarp originalo ir kopijos, tarp praeities ir dabarties. Daniškas Legolandas yra puikus „kultūringos netvarkos“, „stilistinio eklektizmo“ ir imitacinės patirties pavyzdys“, - reziumuoja etnologas M. Užpelkis.
