Pastaruosius porą metų verdantis politinis katilas visuomenę stebino tiek, kad dabar jau ji pripratusi ir ją sunku kuo nors nustebinti. Kai kurie ministrai elgiasi ne kaip brandūs, patirties turintys politikai, o kaip savanaudžiai, nevykę verslininkai, nedarantys garbės nei sau, nei apskritai Lietuvos valstybei. Ką dar turi iškrėsti ministerijų vadovai, kad Vyriausybė pagaliau pripažintų – nepavyko, atleiskit, užleidžiame vietą kitiems?
Prezidentė Dalia Grybauskaitė neteko kantrybės ir, dar kartą pabrėždama, pareiškė nepasitikinti Ūkio ministru. Šis privalantis atsistatydinti, nes jo politinės figūros šešėlis krenta ant viso ministrų kabineto ir uždengia visuomenės pasitikėjimo šviesą. Kodėl Prezidentė turi kartoti dukart? Politiškai susikompromitavęs Dainius Kreivys, užsispyręs, tarsi vaikas – „ne, aš lieku poste“. Keisčiausia, kad tokį akivaizdų faktą – kai Ūkio ministras laikosi įsikibęs kėdės, Vyriausybės vadovas Andrius Kubilius vadina jauno idealisto poza. Tai panašu į Premjero bandymą bet kokiais būdais įrodyti visuomenei, kad juoda yra balta. Tačiau visuomenė ir, juolab, Prezidentė, spalvas skiria. Tai – kas yra juoda, ir yra juoda, nepaisant to, ką sako Premjeras.
Taigi, turime susikompromitavusį ministrą. Jam kompaniją palaiko neveiklus ir taip pat Šalies Vadovės pasitikėjimo netekęs Aplinkos ministras Gediminas Kazlauskas. Aplinkos ministerijai vadovaujantis G.Kazlauskas per porą metų nepajudino piršto, kad reikšminga daugiabučių namų renovacijos programa pajudėtų iš mirties taško. Tai, kas padaryta, tėra lašas jūroje, ir tas ne itin skaidrus. Nepakankama kai kurių renovacijos darbų kokybės kontrolė, gyventojai skundžiasi, kad jiems nesuteikta pagalba, užtikrinant, kad renovacija būtų vykdoma kokybiškai. Ministras vis žada, nors Prezidentė jau seniai pareiškė, kad kalbos atsibodusios, reikia veiksmų. Bet ir šis Ministerijos vadovas nekreipia dėmesio į D.Grybauskaitės bei visuomenės nuomones.
Nenusiminkite, gerbiamieji, greta politiškai susikompromitavusio ir neveiklaus ministro darbuojasi kitas – aktyvesnis, veiklesnis – Energetikos ministras Arvydas Sekmokas. Tik bėda ta, kad jo darbo rezultatai ne tokie, kokių tikisi visa Lietuva. Gal Energetikos ministras, liepdamas atsistatydinti „Lietuvos dujų“ valdybos nariams Valerijui Golubevui ir Kirilui Seleznevui, kai „Gazprom“ Lietuvai nustatė aukštesnes dujų kainas nei Latvijai ir Estijai, siekė pademonstruoti, jog dirba? Ministras pareiškė, kad jie neorganizavo derybų. Bet ką veikė pats A.Sekmokas? O jis, akivaizdu, per porą metų nuveikė su kaupu – sužlugdytas konkursas dėl strateginio investuotojo atominės elektrinės statybai, atimta viltis sulaukti energetinės nepriklausomybės, išleisti milijonai ieškant investuotojo. Ir negali apkaltinti A.Sekmoko neveiklumu. Tik ar to tikėjosi Lietuvos žmonės?
Verta pasvarstyti, kiek dar klaidų turi padaryti ministrai, kad Vyriausybė suprastų, jog laikas atsistatydinti? Kokia yra ta moralės riba? O gal sulauksime dienos, kai ministerijų vadovai nesislėpdami ims daryti nusikaltimus? Seimo opozicija tikrai pasistengs, kad pavasarį šie trys minėti ministrai viešai paaiškintų ir įrodytų, kas nuveikta. Ministerijose neturi būti vietos infantiliškam užsispyrimui, jose turi dirbti kompetentingi specialistai.
