Pradžioje buvo tik „graikų krizė“. Tada rinkos suprato, kad Portugalija, Airija, Italija ir Ispanija taip pat turi problemų ir tada gimė teriminas PIIGS (angl. Portugal, Italy, Ireland, Greece, Spain). Bet dabar, kai į problemas įsivėlė ir Graikija su Slovėnija, atsirado arkonimas SIC(K) PIGS. Baiminamasi, kad gali prireikti dar vienos balsės, jei ir Estija pareikalaus gelbėjimosi plano.
Euro krizė jau skaičiuoja ketvirtus metus ir nepanašu, kad šies bus paskutinieji, rašo „The Atlantic“. Nors nuobodžių periodų laikas ilgėja, o grynas finansinis teroras nebe toks akivaizdus, nuo to laiko, kai Europos centrinis bankas pažadėjo padaryti „viską, ko reikės“, kad išgelbėtų bendrą valiutą. Tačiau Kipro ir Slovėnijos atvejai rodo, kad kova dar nesibaigė.
Euro zona neturi fiskalinių ar bankų sąjungų, kurių reikia, kad veiktų pinigų sąjunga. Nieko nėra daroma ta kryptimi. Tuo tarpu euro trūkumai toliau traukia šalis į krizę. Viešoji politika radikalėja. Kiprui prireikė gelbėjimosi plano, nes per dideli šalies bankai prastai surizikavo įsigydami Graikijos vertybinių popierių. Slovėnijos atvejis papanšus, bet bankininkai suklydo investuodami į vidaus rinką. Bankai nuolat daro klaidingus sprendimus ir tai gali privesti prie bankroto, jei šalis neturi savo centrinio banko. Lygiai taip pat kaip visos euro zonos šalys.
„The Atlantic“ žurnalistas Metthew O‘Brienas numato keturias preižastis, kodėl dabartinė euro zonos sankloda veda prie krizės.
Per griežti pinigai
Euro zonos nagalima pavadinti optmimalia valiutų zona. Kitaip tariant, tai buvo bloga idėja. Šalys narės yra tiek skirtingos, kad jom reikia teikyti skirtingą monetarinę politiką, tačiau taip nėra. ECB visoms 17 šalių taiko tuos pačius standartus. Pietų Europoje darbo užmokestis yra nekonkurencingai aukštas palyginus su šiaurinėmis euro zonos šalis. ECB nieko nedaro, kad tai pakeistų.
Yra du būdai šiai problemai spręsti. Arba algos Šiaurės Europoje kyla greičiau negu įprastai, o pietuose išlieka tame pačiame lygyje, arba šiaurėje algos kyla normaliu tempu, o Pietų Europoje algos krenta. Dabar gali atrodyti, kad tokie sprendimai mažai ką lemia, tačiau taip nėra. Algos krenta, skolos – ne. Tokiu atveju įsukamas ekonominio neužtikrintumo ratas. ECB toliau stumia šalis į nežinomybę, bet nesiima rizikingesnių veiskmų.
Per griežti biudžetai
Taupymo politika tapo visiška katastrofa. Iš tikrųjų ji tik padidino skolos naštą pietų Europoje, nes sumažino plėtrą labiau negu skolinimosi kaštus. Dabar ir Šiaurės Europa pradėjo eiti šiuo keliu. Prancūzija, Vokietija, Olandija sudarė taupymu pagrįstus biudžetus. Kitaip tariant, euras tapo taupymo politikos paktu.
JAV ekonomistas Paulas Krugmanas taip pat yra nekartą pasisakęs, kad taupymo politika Europoje neveikia. Tačiau Europos lyderiai su tuo nesutinka.
Per mažai prekybos
Tik kiek daugiau nei pusė euro zonos prekybos vyksta tarp šalių narių. Šalys negali sau leisti pirkti viena iš kitos. Tai tik blogina šiaurinių šalių padėtį, nes jos negali eksporto pagalba išsikapstyti iš krizės. Silpnosios euro zonos grandys žemyn paskui save tempia ir stipresnias šalis. Taip yra vien tik dėl to, kad stipireji nenori padėti silpniesiems.
Per daug finansinių ryšių
A šalies problemos staiga gali tapti ir B šalies problemomis, jei B šalies bankai yra įsigiję A šalies vertybinių popierių. Ypač, jei B šalies bankai yra didesni už jos pačios ekonomiką. Tokią pamoką Kipras išmoko gana skaudžiai, kai įsigijo Graikijos vertybinių popierių.
Euro nepaslankumas neleidžia šalims kovoti su sunkumais per valiutos kurso keitimą. Be tokių galimybių šalyse sąstingis gali labai greitai peraugti į krizę. Tokiu atveju grėsmė kyla gyventojų atlyginimams. Jų mažinimas yra pats skausmingiausias būdas, kuriuo valstybė gali reguliuoti savo ekonominę padėtį.
Euro zona kenčia nuo finansinės asimetrijos. Įsiskolinusios šalys apkepra algas ir mažina deficitą, bet kreditorės neprivalo kelti atlyginimų ir deficitų. Netgi daro atvirkščiai. Kitaip tariant, Šiaurės Europa nedaro pakankamai, kad gerintų paklausą Pietų Europoje. Tokie veiksmai paskolas verčia praradimais, po kurių reikia gelbėjimo planų. Panašios problemos buvo būdingos ir šalims, turinčioms aukso standartą, tačiau iš Didžiosios depresijos greičiausiai išsikapanojo tos šalys, kurios pirmos atsisakė aukso standarto.
Istorija neturi kartotis. Europai nereikia aukotis ant euro kryžiaus – XXI amžiaus aukso standarto. Euro zonos šiaurinis blokas galėtų suteikti ECB daugiau galių arba pardėti leisti daugiau pinigų. Arba ne. Eurokratai pasiryžę padaryti tik tiek, kad pristabdytų žlugimą, bet ne daugiau. Iš dalies jie bijo infliacijos, iš dalies – strategijos. Jei Šiaurės Europa namatys vilties, kad galima išgelbėti euro zoną, politikai atsisuks prieš bendrą pinigų sąjungą.
