Jei paminėjus žodžių junginį „kinų išmanusis telefonas“, jūsų galvoje iš karto pasirodo vaizdai su padirbta NokLa, palaikančia kelias SIM korteles ir turinčia TV anteną, tai reiškia, jog jūsų požiūris į Kiniją bei kinų technologijas užstrigo ties praėjusio dešimtmečio pradžia.
Neįtikėtinas Kinijos ekonominis augimas atnešė tikrai nuspėjamus rezultatus – šioje šalyje gerėja mokslinė bazė ir, kas labai svarbu, atsiranda vidinė paklausa. „Noname“ rinka vis dar labai didelė, tačiau kompanijų, kurios išaugo iš šio lygmens, jau yra dešimtys, o pasauliniams prekės ženklams teks šiek tiek užleisti vietos – ir tai padaryti globaliai, nes Kinijoje jau teko nusileisti „iš dangaus ant žemės“.
Turbūt ne vienas prisimins dar prieš gerą penkmetį visame pasaulyje išgarsėjusius NokLa N97 su sensoriniu ekranu, užsklanda, vaizduojančia garsiąją suomių ranką, Windows 95 garsais bei puse meniu punktų kinų kalba (ir tai vadinosi angliška lokalikacija). Tuomet labai žavėjo dviejų SIM kortelių palaikymas bei antena, skirta analoginei televizijai, kuri iš telefono išlenda tarsi teleskopinė meškerė. Tiesa, smulkūs kinų gamintojai nebūtinai užsiimdavo tik kopijavimu – kai kurie naudodavo savo prekinį ženklą, tačiau veiklos esmė likdavo ta pati. Tokie telefonai paprastai būdavo skirti vietos rinkai. Didieji tuo metu štampavo globaliai rinkai iPhone ir Samsung, taip pat Europos mobiliojo ryšio operatoriams gaminosi tik jiems skirtus mobilius produktus. Tačiau visa tai buvo maždaug prieš penkerius metus. Kinų darbininkai tuomet gaudavo iki 150 JAV dolerių per mėnesį, o vietos rinka vartodavo dažniausiai „neišmanius“ telefonus, sukurtus „vietinių pogrindininkų“.
Už lango 2012-ieji, o Kinija jau tapo didžiausia pasaulyje (kiekybine prasme) ir dinamiškiausiai besivystančia rinka, kuri jau vartoja išmaniuosius telefonus. Per praėjusius metus augimas sudarė įspūdingus 119%, o pardavimai – 77 mln. vienetų. Šiemet tikimasi, jog šis skaičius pasieks 140 mln. Paprasti kinai dabar finansų turi žymiai daugiau, nei prieš penkmetį. Dabar gamykloje dirbančio kino atlyginimas siekia 400 JAV dolerių (~ 1080 lt), tuo tarpu su papildomais priedais gali siekti ir 500 JAV dolerių (~ 1350 lt). Šalyje sparčiai formuojasi vidurinioji klasė, kuri vartoja kokybiškus produktus. Pavyzdžiui, būtent Kinija per šių metų I ketvirtį įsigijo beveik 7 mln. iPhone – tai yra penktoji dalis visų pasaulinių pardavimų! Ir visa tai vyksta žinant astronominę šios šalies masteliais kainą – apie 720 JAV dolerių.
Antra vertus, Apple nėra Kinijos rinkos lydere – dominuoja Azijos gamintojai. Jų vardai mums puikiai pažįstami: Samsung, Lenovo, Huawei, ZTE. Be lyderiaujančio Samsung, kurios atotrūkis nuo antros vietos yra nedidelis, visos kitos kompanijos – kinų. Viena iš svarbiausių viso to priežasčių – itin dinamiškai besivystanti Kinijos rinka. Pavyzdžiui, Apple dalis, kuri šių metų I ketvirtyje buvo antra pagal tiekimo apimtis, II ketvirtyje smarkiai nukrito, kadangi Kinijoje sunku pardavinėti vieną ir tą patį telefoną. Vietos rinkoje nauji modeliai pasirodo vos ne kasdien. Ir vietos užtenka net mažoms kompanijoms: juk Kinijoje jau yra apie vieną milijardą mobiliojo ryšio abonentų, o pusė jų, kurie šiemet pirks naują mobilų telefoną, pasirinks būtent išmanųjį. Būtent dėl rinkos dydžio ir gamybos artumo net ir nedidelis žaidėjas su mikroskopine rinkos dalimi gali smarkiai padidinti savo pardavimus ir pasiruošti ekspansijai po visą pasaulį. Žinoma, su sąlyga, jog daromas kokybiškas produktas.
Svarbu paminėti, jog globaliems žaidėjams dažnai labai sunku dirbti Kinijoje, kadangi produktus būtina lokalizuoti ir adaptuoti vietinėms paslaugoms. O tai padaryti dėl kalbinės ir kultūrinės specifikos yra tikrai sunku. Pavyzdžiui, sprendžiant iš Apple ataskaitų, aktyvi ekspansija kinų rinkoje beveik sutapo su žymiu App Store kūrėjų pajamų sumažėjimu, perskaičiavus vienam iOS vartotojui. Žurnalistų pokalbiai su kūrėjais hipotezę patvirtino – kinų vartotojai retai ir nenoriai perka aplikacijas iš App Store. Tuo tarpu mobilios paslaugos šalyje išvystytos labai gerai, tame tarpe ir mokamos. Tiesiog mokėjimų ekosistema ir pačios tarnybos yra vietinės. Globaliems online žaidėjams dažnai čia neužima didelės rinkos, o kartais (kaip, pavyzdžiui, Google) aktyviai iš jos stumiamos. Todėl Google, Twitter ar Amazon čia nieko nereiškia (švelniai tariant, tai beviltiškas reikalas), Kinijoje reikalingi Baidu, Sina Weibo ir Alibaba.
Kartu reikėtų paneigti ir dar vieną mitą, kuris plačiai eskaluojamas apie kinų gamybą (tą galėtų patvirtinti ir Kinijoje produktus su savo prekiniais ženklais gaminančios Lietuvos kompanijos). Kinija nedaro blogai arba gerai – Kinija daro taip, kaip užsakoma ir koks biudžetas bus išskirtas. Jei perkama prekė kainuoja penkis dolerius, o jūs jį norite gauti už keturis, galbūt jūs už tiek ir gausite, tačiau vėliau nepykite dėl kokybės. Tuo pačiu metu šioje šalyje yra daugybė gamyklų, kurios atitinka aukščiausius kokybės standartus. Užtenka prisiminti, jog iPhone taip pat surinkinėjamas Kinijoje. Ir tai susiję su visomis gamybos šakomis ir visomis prekių grupėmis – nuo plastmasinių žaisliukų iki kosminių laivų.
Galima priminti, jog Kinija yra viena iš nedaugelio šalių su aktyviai plėtojama kosmine programa, o sėkmingų startų skaičiumi kinai, beje, lenkia visa amžinybe anksčiau tai pradėjusius rusus. Tačiau ne apie kosmosą dabar kalba, o apie išmaniuosius telefonus, kurie, jei klientas užsakė kokybiškus, jie atitinka aukščiausius reikalavimus. Galite pažiūrėti kad ir mūsų rinkoje pasirodžiusius ZTE modelius: jie tokie, kaip ir visi kiti, iš jų niekas neiškrenta, jie nebraška po kiekvieno mygtuko paspaudimo, o medžiagos ir surinkimas praktiškai tokie patys kaip ir garsių prekinių ženklų produkcija.
Žinoma, be aukštos gamybinės kultūros ir kokybiškų medžiagų, norint sukurti konkurencingą išmanųjį telefoną, reikia dar kai ko – tai daugybės sudėtingų ir puikiai veikiančių technologijų. Ir kaip kinams sekasi šioje srityje?
Pirmosios kinų problemos buvo susijusios būtent su šiuo aspektu. Platformos (visų pirma, programinės), skirtos kokybiškam išmaniajam telefonui, nebuvo. Faktiškai visa Kinija gyveno su keliais kompanijos MediaTek sukurtais „konstruktoriais“. SoC mikroschema, tokia kaip MT6223, suteikdavo būsimam telefonui visą spektrą funkcijų – nuo GSM/GPRS, dviejų SIM kortelių iki kamerų modulių ir vaizdo išvedimo į ekraną. Svarbu tai, jog MediaTek savo mikroschemas komplektuoja kartu su programine įranga. Telefonų kūrėjams belieka tik modifikuoti mygtukų ir ikonų dizainą pagal savo skonį, o taip pat parašyti arba įdiegti papildomas aplikacijas. Tačiau tuo metu MediaTek platforma dar nebuvo patogumo ir funkcionalumo viršūne, todėl apie konkurenciją su Samsung ar tuometiniu Sony Ericsson (dabartiniu Sony Mobile) nebuvo nė kalbos.
Tačiau kinams padėjo iš karto keletas įvykių. Pirma, Europos kompanijos dėl konkurencinių sąlygų negalėjo tęsti savo verslo ir pardavė jį kinams. Paprastai būdavo atiduodama ne tik teisė naudoti garsų prekės ženklą, tačiau ir tam tikrą intelektualinę nuosavybę. Taip kinų kompanija TLC gavo Alcatel aktyvus, BenQ įsigijo Siemens Mobile verslą, o SangFei ėmė gaminti Philips Xenium modelius. Kokybiška programinė platforma nebuvo minėtų sandorių dalimi, tačiau kinų gamintojų inžinerinis lygmuo smarkiai šoktelėjo į viršų. Antra, Europos ir JAV mobiliojo ryšio operatoriai ėmė mažiau remtis peržymėtais Nokia ir Samsung telefonais bei kreipėsi į kinų gamintojus, kad šie padarytų jiems firminius telefonus su pačių operatorių skiriamaisiais ženklais. Operatoriams buvo reikalingas labai kokybiškas produktas (nors ir pigus), todėl į programinės įrangos kūrimą ir tobulinimą buvo investuota nemažai finansų ir intelektualinio darbo.
Trečiu ir, turbūt, pačiu svarbiausiu įvykiu, tapusiu kinams tikra dovana – tai OS Android pasirodymas. Iki šiol rinkoje buvo populiarios, tačiau kinams neprieinamos Symbian, BlackBerry OS ir kitos platformos. Gana laisvai buvo galima įsigyti Windows Mobile licenciją, tačiau ji buvo šiek tiek sudėtinga ir nepakankamai populiari, o ir pati licencijos kaina „kandžiojosi“. Aišku, kinų rinkoje turėjo būti pilna piratinių Windows Mobile kopijų, tačiau ekspansijai į užsienio rinkas toks variantas netiko. Ir štai jums stebuklas – laisva, nemokama mobili operacinė sistema su atviru išeities kodu ir galimybe viską modifikuoti. Buvo išspręstos iš karto kelios problemos – tai ir moderni telefonų platforma, ir šiuolaikinė operacinė sistema.
Tiesa, į „pirmąjį Android balių“ kinai pavėlavo. Pavedė MediaTek, o ir visa komponentų industrija apskritai. Prieinamos aparatinės platformos nebuvo galingos (procesoriai dirbo 200 – 300 MHz taktiniu dažniu), buvo palaikomi tik mažos raiškos ekranai ir t.t. Tokiu būdu, net ir gana greitai pasirodę pirmieji kinų išmanieji telefonai su Android 1.6 buvo tokie, jog žiūrėti į jų dabar be ašarų buvo neįmanoma.
Vis tik šiandien galima konstatuoti, jog nebrangių komponentų industrija (tame tarpe ir mikroschemų) praktiškai likvidavo šį atsilikimą. Ta pati kinų MediaTek jau gamina aukščiausio lygio konstruktorių MT6577, kuri turi dviejų branduolių 1 GHz ARM Cortex-A9 procesorių, PowerVR SGX 5-Series grafiką, palaiko HD raiškos, taip pat 3D ekranus ir kameras iki 8 MP raiškos. Kartu išlieka tradicinė galimybė kurti išmaniuosius telefonus su dviejų SIM palaikymu, juo labiau, veikiant vienai kortelei, kita taip pat išlieka aktyvi.
Dar įdomiau yra tai, jog vos šių metų birželio pabaigoje anonsuota mikroschema MT6577 jau rugsėjo mėnesį tapo serijinių išmaniųjų telefonų pagrindu. Čia tiems, kurie nori suprasti kinų gamybos sugebėjimą kurti ir įsisavinti naujoves. Beje, apie dar kartą apie kokybę. Visiems norintiems ta pat MediaTek iki šiol gali pagaminti senučiuką MT6223 su 52 MHz dažniu dirbančiu procesoriumi. Kas ten žino, gal kas užsimanys telefono už 10 JAV dolerių?
Dabar, kai nuosava MediaTek platforma jau nebėra tokia aktuali, atsirado niša ir kitiems kinų mikroschemų gamintojams. Išmaniųjų telefonų ir planšetinių kompiuterių rinkoje apie save pranešė RockChip ir HiSilicon, tuo tarpu antroji, būdama Huawei padaliniu, per daug nesismulkino ir iš karto pranešė gaminsianti keturių branduolių procesorių. Savo ruožtu, kinų RockChip sukūrė tikrai galingą ir funkcionalų dviejų branduolių 1.5 GHz procesorių, kuris iki šių metų pabaigos, įvairių analitikų vertinimu, bus naudojamas kas antrame kinų planšetiniame kompiuteryje. Išmaniuosiuose telefonuose RochChip gaminiai taip pat naudojami, tačiau čia reikalinga papildoma modemo mikroschema, o tai apsunkina telefono konstrukciją. Vis tik kai kurie kinų gamintojai imasi ir tokių veiksmų, kad būtų padidintas įrenginio produktyvumas. Dar vienų kinų „stebuklu“ tapo procesorius su puikiai skambančių pavadinimu AllWinner A10/A13, nors jo gamintojai, iš esmės, yra susikoncentravę televizoriams skirtų mikroschemų gamyboje. AllWinner negali pasigirti daugiabranduoliais procesoriais, tačiau turi galingą grafikos posistemę, galinčią dekoduoti HD vaizdinę medžiagą.
Minėtų gamintojų sėkmės paslaptis gana banali – solidžių apyvartų ir didelių pardavimų dėka kompanijos gana greitai praturtėjo ir patikėjo savo jėgomis, tad oficialiai licencijavo naujausią procesorių architektūrą iš kompanijos ARM, o grafinius spartintuvus – iš PowerVR. „Butelio kakliuko“ šiandien kinų gamintojams tapo gamybinių pajėgumų su pažangiausiais technologiniais procesais deficitas. Nė vienas minėtas gamintojas neturi savo nuosavos puslaidininkių gamyklos, tad tenka remtis trečių šalių kompanijomis.
Didžiausiu kinų mikroschemų gamintoju šiuo metu yra SMIC, tačiau šiandien jis gali pasigirti tik 40 nm (ir senesniu) technologiniu procesu, tuo tarpu taivaniečių TSMC turi reikiamų technologijų, ir kinai jomis mielai pasinaudotų, tačiau taivaniečiai dabar iki ausų apkrauti Qualcomm ir nVidia užsakymais (šios kompanijos taip pat neturi savo gamyklų), o kur dar gandai apie tai, jog TSMC ketina imtis Apple procesorių gamybos (juk su korėjiečių „Samsung“ amerikiečiai tai susipyko!)... Turbūt būtent Samsung galėtų ateityje tapti kinų kontraktiniu gamintoju, jei šis galutinai atsisveikins su Apple, ir tada paskutinė problema bus išspręsta.
Iš principo, 55 nm ar net 65 nm procesoriai galėtų veikti dideliais taktiniais dažniais, tačiau jų TDP būtų per didelis, o mobilūs įrenginiai ne tik smarkiai kaistų, tačiau ir greitai išeikvotų baterijos talpą. Antra vertus, kinai labai drąsiai eksperimentuoja su didelės talpos akumuliatoriais. Ten, kur europiečiai dėl galimo perkaitimo ir užsidegimo pavojaus įdiegs 1300 mAh bateriją, kinai ryžtingai pasirinks 2000 mAh ar net 2500 mAh. Šiandien tokios baterijos pasirodo ir garsių gamintojų telefonuose, tačiau kinai tuo aktyviai naudojasi jau kelerius metus.
Iš esmės, apie aukščiausią kainų segmentų būtent su kinų procesoriais kol kas nėra kuo pasigirti. Antra vertus, vidinėje rinkoje to ir nereikia. Pagrindinis savo apimtimis segmentas – tai maždaug $150 (~ 400 lt) kainuojantys išmanieji telefonai, o artimiausi metu jie žada atpigti iki maždaug $100. Būtent beprotiška konkurencija ir, kaip taisyklė, nedidelis uždarbis nuo kiekvieno parduoto įrenginio skatina kinų gamintojus ieškoti naujų verslo modelių ir rinkų.
Akivaizdžiausias sprendimas – tai „Šilko kelias“, t.y. kelionė į Europą. Tačiau prisitaikyti prie vietos taisyklių galės ne kiekvienas. Be mažesnės kainos, nei garsių prekinių ženklų įrenginiai, reikia pasiūlyti ir europietišką dizainą, ir garantinį aptarnavimą, o idealiu atveju – sukurti įrenginiui papildomą vertę: tiesiog įdiegti pliką basą Android čia tikrai neužteks.
Su šia užduotimi galėtų susidoroti didžiausios kompanijos (vėl teks prisiminti Lenovo, ZTE ir Huawei), tačiau šansų atsiranda ir daug smulkesniems žaidėjams. Šiuo atveju laibai pamokančia istorija galėtų tapti du kinų prekiniai ženklai, kurie jau žinomi ir europiečiams – tai Xiaomi ir Meizu. Kompanija Meizu gana sėkmingai pabandė sudalyvauti brangių išmaniųjų telefonų segmente – bent jau pagal kinų suvokimą ($300-400). Gana akivaizdus iPhone dizaino ir vartotojo sąsajos elementų „skolinimasis“ galėtų brangiai kainuoti Amerikoje, tačiau tai sėkmingai veikia Azijoje. Antra vertus, po ilgų pykčių su Apple kinų kompanija Meizu kiek atsitraukė nuo kupertiniečių dizaino, o paskutiniai kompanijos modeliai M9 ir MX sukurti, bendradarbiaujant su populiaria kinų dizaino grupe Eico. Dar viena įdomiu galėtų būti tai, jog Meizu naudoja aukščiausio lygio gamintojų komponentus – Samsung procesorius, Sharp ekranus ir t.t.
Viso to dėka Meizu flagmanai turi galingiausiems sprendimams, o kartu ir aktualias specifikacijas. Paskutiniuose Meizu modeliuose įdiegta Flyme OS – smarkiai perdaryta Android 4.0, palaikanti kelias dešimtis firminių tarnybų. Pastarosios yra akivaizdžios ir populiarios kitose platformose (teisingiau – kitoje platformoje) – Phone Finder, Flyme message (Whatsapp analogas), Flyme sync, App centre – visa tai galima įdiegti ir savarankiškai, tačiau gauti tai komplekte visąlaik malonu. „Alia iPhone“ dizaino, galingos aparatinės platformos ir šiuolaikinės operacinės sistemos dėka kompanija Meizu savo visų 2011 m. pardavimų planą įgyvendino vos per I ketvirtį. Itin svarbiu faktoriumi tapo glaudus bendravimas su vartotojais bei reakcija į užklausas – kompanijos vadovas Jack Wong reguliariai apsilanko firminiame forume ir neretai asmeniškai atsako „paprastiems mirtingiesiems“ į jų klausimus bei pasiūlymus.
Apskritai bendravimo su vartotojais aspektas Kinijoje yra žymiai svarbesnis, nei kitose šalyse, o toks bendravimas gali tapti sėkmės receptu. Štai kompanija Xiaomi, savo veiklą prieš porą metų pradėjusi nuo populiarios Android „alternatyvos“ MIUI, galų gale tapo $4 mlrd. vertės kompanija ir išleido savo išmanųjį telefoną, kuriame MIUI įdiegta pagal nutylėjimą. Nežiūrint į reklamos ir įvairių promo akcijų nebuvimą, Xiaomi Phone buvo parduotas 3.5 mln. vienetų tiražu. Be darbo MIUI forumuose ir kinų socialiniuose tinkluose, vieninteliu įvykiu, skirtu išmaniojo telefono reklamai, tapo susitikimai su vartotojais – bendraminčiais (meet-up) įvairiuose Kinijos miestuose. Tokių renginių rėmimas kainuoja nedaug, tačiau juose vienas patenkintas vartotojas gali suagituoti dešimtį kitų vartotojų. Schema sena, kaip pasaulis, tačiau Kinijoje ji neįtikėtinai gera.
Antra vertus, anonsuotas Xiaomi Phone 2, kurį kompanijos įkūrėjas Lei Jun (dar pravardžiuojamas „kinų Jobs'u“) nori išpopuliarinti visame pasaulyje, bus reklamuojamas tradiciniu būdu – per mobiliojo ryšio operatorius. Labai įdomiu faktu yra viešai afišuojamas nulinis Xiaomi pelnas. Ne kartą kompanijos vadovybė buvo pareiškusi, jog jos įrenginiai pardavinėjami už savikainą arba net žemiau – tai leidžia iškovoti didesnę rinką. Vėliau Xiaomi planuoja uždirbti iš paslaugų, integruotų į MIUI.
Planas jau pradėtas įgyvendinti – integruotas pokalbių (chat) paslauga neseniai šventė tikrai svarbų pasiekimą – vieną milijoną vienu metu prisijungusių vartotojų. Kartu reikia paminėti, jog šiuolaikinį visomis specifikacijomis išmanųjį telefoną su HD ekranu ir keturių branduolių procesoriumi galima įsigyti už $310 (~ 830 lt). Tačiau tiems, kuriems ir ši suma yra pernelyg didelė, kinų kopijavimo mašina jau paruošė padirbtus Xiaomi (!). Tokiu būdu, vietos rinka šiuos išmaniuosius telefonus pastatė į vieną eilę šalia Apple ir kt. lyderių.
Tačiau pagrindinė naujos OS jėga – tai failų ir kitokio media turinio sinchronizavimui skirtos „debesų“ paslaugos (kiekvienam vartotojui suteikia iki 100 GB vietos), informacijos paieškos sistema, bendravimui skirtos tarnybos bei galimybė pasinaudoti socialiniais tinklais. Kinijoje niekam ne paslaptis, jog Alibaba (teisingiau, jos padalinys AliCluod), vietos rinkoje nori pakeisti Google. Kol kas su Aliyun OS pasaulį pamatė tik penki įrenginiai, kurių bendras tiražas viršijo kiek daugiau nei vieną milijoną. Antra vertus, kol šis rodiklis neviršys dvidešimties milijonų, vargu, ar panašius įrenginius pamatysime už Kinijos ribų. Aišku, tam reikia ir garsių gamintojų pagalbos, o tokiems norams labai trukdo Android „mama“ Google, apšaukusi Aliyun OS „akivaizdžiu Android klonu“.
Kompanijų Huawei ir ZTE pavyzdys rodo, jog patekti į naują rinką geriausia per mobiliojo ryšio operatorius, ir tai netgi padeda uždirbti pinigų, tačiau praktiškai tai nestiprina prekinio ženklo. Todėl kompanijų, tokių kaip Meizu ir Xiaomi, kurios bando remtis kokybe ir firminiu, gerai atpažįstamu stiliumi, laukia lėtas organinis augimas – sąlyginai nedidelė kaina, geros charakteristikos ir kokybiškas surinkimas leidžia užkariauti auditoriją, kuri yra linkusi eksperimentuoti. O kiek savotiška, tačiau patraukli išvaizda taps gyva reklama mažiau išrankiems vartotojams.
Antra vertus, Vakarų rinkose kinų prekiniais ženklais kiek nepasitikima, todėl savo produkcijos kokybę teks įrodinėti kiekviename žingsnyje. Kartu perdaryti ir lokalizuoti savas tarnybas, taip pat susitaikyti su mintimi, jog staigių milijoninių pardavimų tikrai nebus, nes Vakarų šalys – ne Kinija: ten šalių daug ir kiekviena turi savo ypatumus. Galbūt kinų gamintojai išspręs šias problemas, o tai, ekspertų teigimu, parodys artimiausi keleri metai. Jei pavyks – kinų prekinių ženklų rinkos dalis Vakarų šalyse sieks dviženklius skaičius.
K. Pushalotas
