Didžiausią įtaką šiltnamio efektui turi šios ūkio veikloje susidarančios dujos – metanas, diazoto monoksidas, amoniakas, azoto oksidai. Visos šios minėtos dujos išsiskiria iš mėšlo. Atrajojančių galvijų prieskrandyje gaminasi daugiausiai metano.
Kita jo dalis išsiskiria iš mėšlo jo laikymo vietose – tvartuose, mėšlidėse ar laukuose. Nors Lietuvos ūkininkai stengiasi laikytis Europos Sąjungos direktyvų, numatančių leistinas taršos normas, vis dėlto pastebima, jog amoniako emisijos leistinos normos neretai būna viršijamos.
Itin daug amoniako išsiskiria laikant galvijus ant gilaus kraiko – tai ypač dažnas reiškinys nemechanizuotose fermose, kur po mėšlo nuvalymo rankiniu būdu, vėliau kratomi šiaudai. Kiaulių ūkiuose problemų dėl amoniako kur kas daugiau, mat iš jų mėšlo, pasak Jugtinių Tautų Maisto ir žemės ūkio produktų organizacijos, išgaruoja beveik du kartus daugiau amoniako negu iš skystojo kitų raguočių mėšlo. Tai vėlgi blogina oro kokybę ir sparčiai didina šiltnamio efektą.Viena iš galimų išeičių – ekologinė žemdirbystė.
Nors oponentai dažnai randa argumentų, jog ir čia naudojamas mėšlas, tačiau ekologinių ūkių savininkai primena, jog tokiuose ūkiuose mėšlas yra kompostuojamas ir į jį idedama žolių ekstraktų. Taip į atmosferą išskiriama mažiau CO2.
Lietuvoje ekologinė žemdirbystė ir augalininkystė jau seniai įgavusi pagreitį, tačiau ekologinių ūkių savininkai neslepia, kad esama problemų dėl skirtingo įstatymo traktavimo ir ES normatyvų įgyvendinimo.
Nuo 1993 m. Lietuvoje plėtojama „Tatulos programa“, kurios vienas iš tikslų – skatinti ekologiškų maisto produktų pateikimą ne tik šalies, bet ir užsienio rinkose. VšĮ „Tatulos programa“ direktorė Valerija Gražinienė pastebi, jog per daugiau nei dvidešimt metų pasiekta gerų rezultatų Biržų ir Pasvalio rajonuose.
„Šiaurės Lietuvos karstiniame regione daug kur draudžiamas intensyvus ūkininkavimas. Atsižvelgiant į tai, Biržų ir Pasvalio rajonuose susirūpinta požeminio vandens apsauga ir ekologiniu ūkininkavimu dar 1991 m. Ekologiniuose ūkiuose nenaudojama jokių cheminių trąšų ir pesticidų – viskas organiška.
Augalų apsaugos priemonės galimos tik tokios, kurios patvirtintos sertifikuojančios įstaigos“, – apie ekologinių ūkių skirtumus nuo tradicinių kalba V. Gražinienė. Šiaurės Lietuvoje ekoūkiuose auginama kviečių, grikių, daržovių ir vaisių. Kai kurie ūkiai užima itin didelius plotus – netgi iki 500 ha.
Ekologinį daržovių ir vaisių ūkį jau daugiau kaip dvidešimt metų valdantis Vytautas Zurba teigia, jog šiai veiklai reikia skirti itin daug laiko ir sveikatos – be tiesioginės veiklos nuolat vyksta diskusijos su valdininkais, įstatymų ir reglamentų dėl ekologinių ūkių analizė.
„Šie dalykai tikrai išvargina, bet žinant tai, kokią naudą žmonėms ir aplinkai teikia tokio pobūdžio veikla, – viskas įmanoma“, – optimistiškai pokalbį baigia ekoūkių ekspertas, „Tatulos programos“ valdybos narys.
