Nustebino "Aguona 2007-08-10 11:22:55".
Jeigu partijomis galima laikyti keletą bobelių, pritariančiai linguojančiom galvomis savo lyderiui, tai atsiprašau. Tradicinės, kaip čia nenusikeikus. Kokios tradicijos, kas jas tęsė ar puoselėjo? Buvo viena partija, bet uždrausta ir gerai. Kokios dar? Prie Smetonos buvo diktatūra. Jeigu rimtai, tai Lietuvos partijos yra grupuotės susivienijusių pagal interesus . Atstovauja griežtai savo grupuotės narių interesams.
Laukiam tikros partijos atsiradimo, nors mažai vilčių, kad bus leista atsirasti.

anot a.a popieziaus Jono Pauliaus "demokratija galima tik ten kur pazabota korupcija "pas mus tuo net nekvepia. .dabartines partijas pervardinciau i buvusius nomenklaturininkus ,'naujalietuvius, oligarchus sukriminaliniu prieskoniu.

Idomus pasirode epizodas, tai ir nupastinau , nepykite:

Audrius Bačiulis 2007-08-11 Žurnalas „Veidas“

Garbės žodis
Liberalų sąjūdis taip pat gimė kaip partijos vidinio maišto prieš lyderį išdava. Tik maištauta ne prieš V. Uspaskichą, o prieš šio politinį oponentą Artūrą Zuoką, vadovaujantį Liberalų ir centro sąjungai. Nuo pat pradžių pristatinėjęs save kaip „švarią“, korupcijai nepakančią partiją, Liberalų sąjūdis gerokai „susimovė“ dėl savo lyderio Petro Auštrevičiaus atlyginimo, kadaise gauto už Liberalų ir centro sąjungos sąrašo papuošimą prieš 2004-ųjų Seimo rinkimus, bei „garbės žodžio“, dosniai dalyto prieš 2007-ųjų savivaldybių tarybų rinkimus.
Po to, kai šios partijos nariai Vilniaus taryboje renkant merą nutarė paremti R. Pakso vadovaujamos partijos atstovą, šis šūkis jau skamba kaip patyčios netgi buvusių šalininkų lūpose. Su konservatoriais, su kurių lyderiu Andriumi Kubiliumi P. Auštrevičių sieja asmeninė draugystė, irgi susipykta.
Liberalsąjūdininkai gali guostis nors tuo, kad net septyni iš devynių partijos atstovų Seime kadaise į jį pateko išrinkti tiesiogiai vienmandatėse apygardose. Bet vargu ar kitais metais jų lyderiui P. Auštrevičiui konservatoriai ir liberalcentristai taip dosniai pasiūlys pačią palankiausią Vilniaus apygardą, kaip tai buvo prieš trejetą metų.
Niūrų partijos perspektyvų vertinimą rodo ir pasigirdę liberalsąjūdininkų norai grįžti į „motininės“ Liberalų ir centro sąjungos, turinčios nepalyginti geresnes galimybes vėl patekti į Seimą, glėbį. Tiesa, kol kas šie norai grindžiami reikalavimais, kad iš pirmininko posto pasitrauktų A. Zuokas, bet galima nuspėti, kad artėjant rinkimams tie reikalavimai vis labiau slops. Na, o pačiam P. Auštrevičiui belieka tikėtis, kad senas bičiulis A. Kubilius dar patikės garbės žodžiu ir priglaus po savo partijos sparnu. Tik nežinia, kaip į tai reaguotų kiti konservatoriai.

Nekaltos valdančios partijos - parsidavusios mergelės.
Jei nepatiktų parsiduoti, tai veiktų neleidžiantys parsiduoti įstatymai.

Keitai autorius svarsto pseudopartijų beidėjiškumus. Manau reiikia ir sau įsisamoninti, kad kol kas partijų nėra.

Uz grotu sedintys pasiskirsto "tradiciniais" vaidmenimis i berniukus ir mergaites. Lietuva is 50 metu nelaisves paveldejo koncentracijos stovyklos kapo ir nuskriaustuju "partijas". Abi yra lagerinio mentaliteto. Abi laisveje elgiasi pagal sovietinio kalejimo veikimo modelius. Tai Lietuvos tragedija.

Visuomenes interesas istatymiskai neapgintas. Partiju programose, kasdieniuose veiksmuose si problema "SUTARTINAI" lieka uzribyje.

Dažniausiai sutikdavau su autoriumi, tačiau šiuo atveju nemanau, kad kaltos tik išorinės jėgos. Pastarųjų 8 mėnesių konservatorių vadovybės marazmatiški veiksmai - jų asmeninės atsakomybės reikalas. Be atgailos nieko nebus.

ir vėl autorius mintis nurašė nuo Socialdemokratų sąjungos internetinės svetainės lsds.lt

Straipsnis visiškai bevertis, neužgriebiantis iš esmės nė vienos problemos. Tipiškas funkcionieriaus požiūris - nieko nereikia keisti, užteks tik „patobulinti“ esamą padėtį. Patogu ir paprasta, šiltoj vietoj sėdint keisti nieko nesinori.