Iki šiol buvo žinoma, kad apie Lietuvos Tarybos nutarimą Vokietijai pranešta 1918-ųjų vasario 16-osios pavakarę, bet dokumento likimą gaubė paslaptis.
Vokietijos diplomatų naujienų agentūrai BNS pateikta informacija rodo, kad dieną prieš Lietuvos nepriklausomybės pripažinimą nutarimas buvo išsiųstas Vokietijos kancleriui. Netrukus po to dokumentas pateko į Vokietijos URM archyvą ir su juo pergyveno visus vėlesnius istorinius vingius.
Prieš pripažinimą – kanclerio dėmesys
Anot istoriko Algimanto Kasparavičiaus, iš istorinių šaltinių žinoma, kad signataras Jurgis Šaulys vasario 16-ąją nepriklausomybės nutarimą Vilniuje įteikė čia viešėjusiam Vokietijos diplomatui Eckartui von Boninui. Pastarasis apie šį įvykį tą patį vakarą skubiai telegrafavo Vokietijos užsienio reikalų ministerijai, telegramoje pabrėždamas, kad Vasario 16-osios nutarimą pasirašė visi dvidešimt tarybos narių vienbalsiai ir trumpai perpasakojo nutarimo esmę.
Telegramoje taip pat buvo nurodyta, Taryba prašo kuo skubesnio atsakymo ir nutarimo oficialiai notifikacijai į Berlyną nori atsiųsti delegaciją, susidedančią iš Antano Smetonos, J.Šaulio, Stanislovo Narutavičiaus, Jono Smilgevičiaus ir kunigo Justino Staugaičio, sakė A.Kasparavičius.
Vokietijos užsienio reikalų ministerija BNS informavo, kad dokumentas 1918 metų kovo 22 dieną Eckarto von Bonino iš Lietuvos buvo išsiųstas kancleriui Georgui von Hertlingui (Georgui fon Hertlingui). Kitą dieną, kovo 23-iąją, Vokietija pripažino Lietuvos valstybingumą, bet ne pagal Vasario 16-osios aktą, o pagal ankstesnę 1917 metų gruodžio 11-osios deklaraciją. Joje skelbta apie Lietuvos sąjungą su Vokietija.
„Paaiškėja, kad prieš skelbdamas Lietuvos valstybingumo pripažinimą, kancleris G. von Hertligas asmeniškai ar bent jau jo biuras tuomet dar kartą atidžiai išstudijavo Vasario 16-osios nepriklausomybės nutarimo/deklaracijos turinį. Manau, kad von Boninas jį siuntė tikrai ne savo iniciatyva, o gavęs nurodymą iš kanclerio sekretoriato“, – BNS sakė A.Kasparavičius, komentuodamas Vokietijos URM pateiktą informaciją.
Apie kaizerio Vilhelmo II sprendimą pripažinti Lietuvos nepriklausomybę kovo 23-iąją kancleris G. von Hertlingas Berlyne pranešė Antano Smetonos vadovaujamai Lietuvos Tarybos delegacijai. Su ja kancleris į diskusijas nesileido, tik davė suprasti, kad lietuvių reikalavimai yra žinomi, sakė A.Kasparavičius.
Keliavo su visu archyvu
Vokietijos URM duomenimis, netrukus po to nutarimas perduotas Užsienio reikalų ministerijai, kur buvo užregistruotas pagal įprastas to meto administracines procedūras, ir su tuo archyvu pergyveno visus vėlesnius istorinius vingius.
„Po Antrojo pasaulinio karo Užsienio reikalų ministerijos bylas laikė ir archyvavo sąjungininkai. 1950 metais bylos grąžintos Užsienio reikalų ministerijai. Nuo to laiko dokumentas laikomas mūsų Politiniame archyve“, – BNS informavo Vokietijos URM atstovas.
A.Kasparavičiaus teigimu, tie fondai, kuriuose saugomi Vasario 16-osios nutarimo originalai, 1945-1950 metais buvo Londone, todėl ši aplinkybė yra esminė, kodėl pavyko juos rasti Berlyne – sovietai galėjo pasilikti dalį gautų vokiečių archyvų.
Ranka rašytą Vasario 16-osios nutarimą lietuvių ir vokiečių kalbomis su 20 signatarų parašais Berlyno diplomatiniame archyve praėjusį trečiadienį rado Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Liudas Mažylis. Lietuvos vadovai išsakė lūkestį, kad Vokietija jį perduos Lietuvai.
Istorikai kelia prielaidas, kad 1918-ųjų vasario 16-ąją galėjo būti surašyti penki nutarimai – trys lietuvių kalba ir po vieną vokiečių bei rusų kalbomis. Kitų dokumentų buvimo vieta nėra žinoma.
Šiuo metu Lietuvos diplomatai tikrina kitus dokumentus Vokietijos užsienio reikalų ministerijos archyve.
