„Estijos Parlamento pirmininkė Ene Ergma gana dažnai man sako, kad kažkas Lietuvoje yra negerai. Ir ne tik politikoje – su visais lietuviais, mūsų visuomene, jos nuomone, kažkas yra negerai. Tai girdžiu iš žmogaus, kuris mus mato iš šalies, iš kitos valstybės. Į sociologų klausimą "Ar tu esi laimingas?" mūsų vaikai vis dažniau atsako neigiamai. Europoje atlikta analizė rodo, kad Lietuvos vaikai yra patys nelaimingiausi. Pasirodo, kad Lietuvoje yra nelaimingi ne tik vaikai, augantys asocialiose, skurdžiose šeimose, kur tik nepritekliai ar smurtas. Daug baisiau girdėti, kad daugėja nelaimingų vaikų, kurie gyvena pasiturinčiose ar net turtingose šeimose. Mūsų vartotojiška visuomenė pasiekė lygį, kuris iš esmės ardo šeimos modelį ir tvarką. Dėl karjeros, didesnių pinigų tėvai nebenori bendrauti su savo vaikais! Tiems, kurie šiandien augina mažus vaikus, noriu pasakyti, kad ne vien tik darbas yra panacėja. Ne vien tik didesnis atlyginimas yra gyvenimo prasmė ir laimė.,“ – išskirtiniame interviu „Respublikai“ sakė Seimo pirmininkė Irena Degutienė. RESPUBLIKA
Šiaip jau blaivaus proto nestokojanti Seimo pirmininkė Irena Degutienė ėmė ir pareiškė nesuprantanti, kaip žmonės ryžtasi palikti savo tėvynę dėl geresnio gyvenimo perspektyvos užsienio valstybėje. Ir kažin ar besupras ir ji, ir jos 140 kolegų, kuriems svarbiausia į Seimą patekti kitai kadencijai. Ir būti tarp tų 5 procentų žmonių, kurie Lietuvoje išgyventi dar gali... O aš nesuprantu, kaip iškilo kinų siena tarp penkių procentų Lietuvos gyventojų, kuriems materialiai nieko nestinga (o jiems priklauso ir seimūnai), bei 95 likusiųjų, balansuojančių ties būties–nebūties slenksčiu ir kasdien savęs ir aplinkinių klausiančių kaip tas Hamletas – būti ar nebūti? Jau nekalbu apie tuos, kurie vis dar nesiryžta ištrūkti iš Lietuvos dirbdami už minimumą. Nesvarbu, kurioje srityje. Bet ir jie pasiryš. Neabejoju. Ir nebeįsivaizduoju, iš ko beplėš mokesčius auksiniams tualetams, peršviečiamoms luboms Seime įrengti. Lietuva atguls ant senjorų ir neįgaliųjų, neturinčių galimybių trauktis kur nors. – Tai Gražinos Juodytės mintys. VAKARŲ EKSPRESAS
„Jau seniausiai mums reikia baigti tas pasakas apie tai, kad esą tik ką išsivadavome, kad esame jauna valstybė ir pan. Prieškariu nepriklausomi buvome mažiau, nei dabar, todėl pats laikas braukti visas tas nuorodas į sovietinę praeitį. Nepriklausomos prieškarinės Lietuvos laikais buvo akcentuojamas gyvenimas carinės Rusijos priespaudoje, tačiau tais laikais joks užsienio reikalų ministras neapeliavo į tai, kad mes esą nieko negalime padaryti dėl to, kad turime tokią praeitį. Tas laikas praėjo. Mes seniai turėjome subręsti, o jeigu to neįvyko, tai čia yra tik mūsų problema“,– interviu „Respublikai“ sakė Egidijus Bičkauskas, teisininkas, buvęs diplomatas. RESPUBLIKA
Staiga mirusio 73 metų Bronislovo Lubio gyvenime būta visko – ir nusivylimų, ir išdavysčių. Dabar tiek draugai, tiek artimieji vienu balsu sako: „Savęs jis visiškai netausojo.“ Bendražygiai, ne vieną dešimtmetį dirbę su B.Lubiu, stebėdavosi, kaip jis, jau sulaukęs solidaus amžiaus, sugeba vos kelias valandas miegojęs nuo ankstaus ryto dalyvauti įvairiuose susitikimuose, posėdžiuose arba parskridęs iš užsienio kelionės tuoj pat kibti į darbus. Jis labai išgyveno dėl nepavykusių derybų su valdančiaisiais konservatoriais dalyvauti suskystintų gamtinių dujų terminalo statyboje Klaipėdoje. Verslininko planams prisidėti prie šio strateginio energetikos projekto nepritarė ir prezidentė Dalia Grybauskaitė. Kai šių metų vasarą D.Grybauskaitė lankėsi Klaipėdoje, šalia jos buvęs B.Lubys savo planams išgirdo kaip kirviu nukirstą: „Ne.“ Šalies vadovės teigimu, jei nori, „Achema“ tegu stato savo terminalą. B.Lubys taip ir nusprendė daryti. „B.Lubiui, kaip Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentui, kėlė nerimą D.Grybauskaitės požiūris į verslą. Mes ją rėmėme, bet ji nė karto nesurengė atviro susitikimo su verslininkais, nors per rinkimus žadėjo bendrauti tiesiogiai, o ne per tarpininkus. Ir tai lietė ne tik B.Lubį. Jei jis prezidentei nepatiko, buvo galima bendrauti ir be jo“, – svarstė M.Aleliūnas. Pašnekovas pridūrė, jog jo bendražygiui pastaruoju metu nesisekė rasti bendros kalbos ir su ministru Arvydu Sekmoku. B.Lubio bendražygių liudijimu, jis labai išgyveno pasijutęs išduotas premjero A.Kubiliaus vadovaujamos valdžios. LIETUVOS RYTAS
„Prieš trejus metus prie Viduržemio jūros 70–metį atšventęs Bronislovas Lubys atrodė kaip žmogus, nusiteikęs dar ilgai gyventi ir stiprinti sukurtą verslo imperiją“, – prisiminė knygų leidėjas Antanas Stanevičius. Koks buvo Kovo 11–osios Akto signataro, iškilaus šalies verslininko B.Lubio gyvenimo kelias, su kuo jis bičiuliavosi, ką labiausiai vertino ir ko nemėgo? Apie tai „Lietuvos rytas“ kalbėjosi su klaipėdiečiu A.Stanevičiumi, kuris apie B.Lubio vadovaujamą koncerną „Achemos grupė“ ir jo vadovą išleido šešias gausiai iliustruotas knygas. „Negaliu pasakyti, kad stovėjau labai arti jo. Mano leidykla “Eglė„ parengė tris fotoalbumus apie B.Lubio vadovaujamo koncerno “Achemos grupė„ įmonių veiklą. Tad man tekdavo dažnai lankytis Jonavoje, bendrauti su darbuotojais. Susitikdavome ir su B.Lubiu – jis daugiausia žinojo. Artima draugystė mūsų nesiejo, bet turėjau daug progų su juo neoficialiai pasišnekėti daugiau ir galbūt net atviriau nei kiti“,– sakė A.Stanevičius. B.Lubys manė, kad rašyti memuarus – anksti. LIETUVOS RYTAS
Bronislovas Lubys, Algirdas Brazauskas, Justinas Marcinkevičius Lietuvos versle, politikoje ir kultūroje paliko gilų pėdsaką. Į anapilį iškeliavę vienas paskui kitą pusmečio skirtumu, jie tarsi užtrenkė vienos Lietuvos epochos duris. Politikos mokslų profesorius Raimundas Lopata sakė, kad jų asmenybės įkūnija posovietinės Lietuvos likimą – jos politiką, verslą, kultūrą. Tačiau iš jų šešėlio niekas neišlenda – tokių figūrų , tokio kalibro pamainos, anot R.Lopatos, nėra. „Apie šiuos vyrus kalbama kaip apie nacionalinės politikos, verslo, kultūros kūrėjus“,– teigė R.Lopata. Ryškios eros milžinai. KAUNO DIENA
Klaipėdos miesto tarybos posėdyje netikėtai karšta diskusija įsižiebė svarstant iš pirmo žvilgsnio nesudėtingą klausimą – ar leisti Lietuvos lenkų sąjungos Klaipėdos skyriui atnaujinti panaudos sutartį dėl naudojamų patalpų. Tėvynės sąjungos–Lietuvos krikščionių demokratų partijos frakcijos narė Zita Šličytė ragino uostamiesčio politikus nepritarti šiam siūlymui ir perskaitė net kelių puslapių kreipimąsi, kuriame išsamiai buvo išdėstyti lietuvių ir lenkų santykiai. „Valdiškos patalpos nemokamai negali būti suteiktos tautai, kuri niekina Lietuvos valstybinę kalbą, nevykdo Lietuvos teismų sprendimų, lietuviams demonstruoja nepagarbą“ – aiškino Z.Šličytė. Tačiau ši aistringa kalba neįkvėpė kitų Klaipėdos politikų. Atvirkščiai – daugelis jų akcentavo, kad toks politikavimas yra ne laiku ir ne vietoje. VAKARŲ EKSPRESAS
Politikus užplūdo meilės JAV pliūpsnis – seimūnas Emanuelis Zingeris siūlo Zoknius pakrikštyti JAV prezidento Ronaldo Reigano vardu, Vilniaus meras Artūras Zuokas – pervadinti Juozo Tumo–Vaižganto gatvę į Vašingtono. Tik šių laikų filosofai mato tendencingai vykdomą Lietuvos išdavystę. Vytenis Andriukaitis neslėpė – jis, kaip ir visi kiti, išskyrus du (kuriuos – neįvardijo) Užsienio reikalų komiteto narius, balsavo už tokį E.Zingerio pasiūlymą. V.Andriukaitis visiškai neslėpė – taip norima įsiteikti JAV. Jis tikino, kad mūsų gynybos finansavimas yra per menkas, jog galėtumėme pasitikėti savo pajėgomis, o Zoknių oro uostą esą baigia nukonkuruoti estai. Tad reikia ką nors daryti. „Estai jau parengė aerodromą ir siūlo ten perkelti NATO patrulius. Nesakau, kad pavadinimas išgelbėtų. Bet todėl ir reikia apie tai išdiskutuoti“, – aiškino V.Andriukaitis. VAKARO ŽINIOS
