Gimtadienio išvakarės
Šiurpioje Varėnos tragedijoje to ir buvo galima tikėtis nuo pat įvykio tyrimo pradžios – kad dėl trijų asmenų šeimos sunaikinimo kaltas šeimos galva Gintautas Eidukonis. Tai jis savo 36-ojo gimtadienio išvakarėse peiliu mirtinai subadė savo žmoną Renatą (30 m.) ir vienturtį sūnelį (8 m.), o paskui pats pasikorė.
Tris lavonus Marcinkonių 2-ojo namo bute tuoj po vidurnakčio pirmieji aptiko ugniagesiai gelbėtojai ir policininkai, kuriuos iškvietė G. Eidukonio brolis, vos gavęs šio vyro žinutę telefonu, kad jis jau nužudė žmoną ir sūnų, o dabar pats karsis. Gelbėtojų pagalbos patekti į butą prireikė dėl to, kad niekas neatrakino buto durų, nors už jų degė šviesa. Vienas ugniagesys, specialiomis kopėčiomis pasiekęs balkoną trečiajame aukšte, lengvai įėjo į kambarį, nes balkono durys buvo paliktos praviros, ir nesunkiai rado buto durų raktą bei įleido policininkus.
Butas buvo tvarkingas, be jokių grumtynių pėdsakų, bet koridoriuje gulėjo į nugarą peiliu subadyta nebegyva R. Eidukonienė, lovoje – užklotas poros sūnus, dūrio mirtinai sužalotas į krūtinę, o vonios kambaryje – pasikoręs Gintautas. Tik vaikas prieš nužudymą jau buvo pasiruošęs nakčiai arba jau ir miegojo, o sutuoktiniai buvo su kasdieniais drabužiais, jų lova buvo dar nepaklota miegui.
Vadinasi, tragedija įvyko vakare. Tai labai nustebino Gintauto brolio šeimą, gyvenančią netolimame Šarkiškių kaime. Čia Gintautas su sūnumi buvo lankęsis vos prieš keletą valandų – pasikalbėjęs išvažiavo, niekuo neišsiduodamas, kad visi matosi paskutinį kartą. Labai stebėjosi ir ne vienas Gintauto bičiulis, žinojęs, kad vairuotoju dirbęs Gintautas tą vakarą turėjo darbo reikalais išvažiuoti į Klaipėdą.
Liudytojų nebeliko
Eidukonių šeima aplinkinių buvo charakterizuojama teigiamai – nelengvą vaikystę turėję sutuoktiniai buvo tvarkingi žmonės, dėmesingi vienas kitam ir gerai sutariantys, malonūs kitiems, ramūs, nekonfliktiški, siekę prabangiau gyventi. Todėl po tragedijos visus susikrimtusiuosius užplūdo klausimų lavina, o ir gandų netrūko. Juk suvokti, kodėl pavyzdingu laikytas vyras staiga per kelias valandas pavirto savo šeimos budeliu ir pasiskyrė sau mirties nuosprendį, labai sunku. Štai ir Ukmergėje šiuo metu labai panašus atvejis aplipintas klausimais be konkrečių atsakymų – galima tik spėlioti, kodėl alkoholiu nepiktnaudžiaudavęs, šeimai dėmesingas, su vaikais kieme gražiai žaisdavęs buvęs Lietuvos šachmatų čempionas Vytautas Šlapikas (40 m.) bute peiliu mirtinai užbadė savo žmoną ir net buvo užsiminęs, kad nužudys ir du savo mažamečius vaikus. Ši tragedija įvyko Lietuvai įsimintiną sausio 13-ąją. Žudynės Varėnoje – rugsėjo 11-ąją – išgarsintą Amerikos tragedijos dieną. Bet data Varėnos atveju tikrai nieko nereiškė, kaip įsitikinę šio įvykio tyrėjai.
Tuo metu Varėnos policijai vadovavęs Gintaras Muliuolis, kalbėdamas su „Akistata“, iškart teigė, kad sunaikintos šeimos tragedijos priežastys gali likti amžinai tik spėjamos, nes jokio atsisveikinimo laiško šeimos budelis nepaliko, apie savo ketinimus niekam nebuvo prasitaręs, įvykio liudytojų nebepaliko. Patyręs policininkas tegalėjo spėlioti, kad „taip staiga žmogus sveiką nuovoką gali prarasti tik dėl netikėtai užklupusio ypatingo išgyvenimo – pavyzdžiui, pavydo“. Viršininkas spėliojo ir daugiau priežasčių – vyrą nualinęs nuovargis, skolų našta.
Užvaldė pavydas
Dabar Kauno apygardos prokuratūros prokuroras Darius Jakutis, vadovavęs ikiteisminiam tyrimui dėl išžudytos varėniškių šeimos ir nutaręs jį nutraukti, paskelbė, kad „tyrimo metu atlikti jau visi procesiniai veiksmai ir nustatyta, jog G. Eidukonis buvo psichologiškai palūžęs dėl griūvančios šeimos“, todėl griebėsi peilio. Mat tiriant paaiškėjo, kad likus maždaug pusmečiui iki tragedijos, žmona buvo užsiminusi vyrui apie skyrybas. Tai žinojo vos keli artimieji. Bet po to pora ir toliau gyveno kartu, o dėl skyrybų niekur nesikreipė. Anot tyrėjų, negauta jokių duomenų, kad poros santykius kada nors būtų griovęs smurtas, o štai apie G. Eidukonio liguistą pavydą išgirsta. Esą vyras ne kartą kaltinęs žmoną nepagrįstais įtarinėjimais.
„Kai sutuoktiniai dėl darbo ar kitokių reikalų matosi ne kasdien, nakvoja ne kartu, įtarimų nebūna turbūt tik vienoje kitoje šeimoje, – savo mintis „Akistatai“ garsino viena Eidukonių šeimos kaimynė, nenorėjusi prisistatyti. – Mes žavėjomės, kad pora pavyzdinga, o dabar kaip tik atrodo, kad tai galėjo būti tik tokia poros kaukė, nes pavyduoliai panašiai ir elgiasi. Bet triukšmo tos šeimos bute tikrai negirdėdavome. Jiedu buvo kultūringi, ramūs žmonės. O kas dabar žino, juk ir patarlė yra apie tylią kiaulę, kuri giliai šaknį knisa...“
Taigi ir toliau žmonės, kalbėdami apie sunaikintą Eidukonių šeimą, galės tik spėlioti ir kartoti įmanomas versijas, tačiau tikrąją tiesą sutuoktiniai nusinešė į kapus. Nedvejoti galima tik dėl žudynių kaltininko, kaip pagal įvairius bylos duomenis nustatė pareigūnai. Tik tas kaltininkas – G. Eidukonis – teismo bausmės nebeišgirs: asmuo negali būti teisiamas, jeigu jis miręs.
Beje, mirusiųjų artimieji po šiurpios tragedijos buvo nelinkę dar labiau aštrinti savo skausmą – jie ir šarvojo visus tris šeimos narius kartu, ir palaidojo į vieną kapavietę Šarkiškių kaimo kapinėse.
Kaltas ir be tyrimo
Mirus kaltininkui, daugiau nei pusmetį trukęs ikiteisminis tyrimas neseniai taip pat nutrauktas ir Marijampolės prokuratūroje. Ąžuolų Būdoje (prie pat Kazlų Rūdos, Marijampolės apskr.) gyvenęs Vaidas Lelešius (37 m.) dabar pripažintas kaltu dėl mirtinos avarijos, kaip ir buvo spėliota iškart, tačiau teismo bausmės jis nebeišgirs, nes netikėtai mirė, taip ir nesužinojęs galutinių ekspertų išvadų.
Šioje istorijoje, priešingai nei Varėnos, tyrimas atsakė į daugybę klausimų ir, atrodo, nebepaliko jokių dvejonių, juolab mįslių.
Ne tik Kazlų Rūdą sukrėtusi avarija įvyko pernai, gegužės 30-osios vakarą. Apie 20 valandą kelyje tarp Ąžuolų Būdos ir Kazlų Rūdos susidūrus dviem lengviesiems automobiliams, žuvo vieną jų vairavusi Kazlų Rūdos Kazio Griniaus gimnazijos abiturientė Rūta Kazlauskaitė (18 m.).
Kartu su Rūta važiavusi jos močiutė (abi buvo ką tik aptvarkiusios artimųjų kapus) patyrė sužalojimų, kaip ir kito automobilio vairuotojas V. Lelešius, važiavęs vienas.
Skandalinga ši avarija tapo ir dėl to, kad gimnazijos puošmena buvusi abiturientė Rūta žuvo gražios – Paskutinio skambučio – šventės ir abitūros bei stojamųjų egzaminų išvakarėse, ir dėl to, kad avarijos dalyvis buvo kelis mėnesius nuo policijos sėkmingai slapstęsis nuteistas nusikaltėlis V. Lelešius. Esą policija jo net neieškojo, jeigu per avariją paaiškėjo, kad jis – ne kitame rajone, ne užsienyje, o savame krašte, kur pats turėjo namą ir kur gyveno jo tėvai. Kazlų Rūdos policijai po avarijos skriejo prakeiksmai, o prie miestelio policijos įstaigos buvo dedamos gedulo gėlės ir deginamos žvakutės.
Žmonėms nereikėjo jokių tyrimų – visiems buvo aišku, kad avarijos kaltininkas – V. Lelešius. Vien dėl to, kad jis, (ne)ieškotas policijos, išvis neturėjo tuo metu būti toje vietoje, kurioje buvo, negalėjo vairuoti.
Negalėjo vairuoti
Na, o teisėsaugininkai neskubėjo V. Lelešiaus kaltinti. Jie po kruopelytę rinko tyrimo detales. Ir štai dabar jau patvirtinta, kad avariją tuokart sukėlė tikrai V. Lelešius. Pirmiausia, jis vairavo būdamas girtas (nustatytas vidutinis girtumo laipsnis – 2,05 promilės). Aktyvios spėlionės, kad vairavo apsvaigęs nuo kvaišalų, nepasitvirtino. Bet namų link leistinu greičiu vairavęs girtas V. Lelešius „netilpo“ savo eismo juostoje – išvažiavo į priešpriešinę juostą ir rėžėsi į abiturientės tvarkingai vairuotą automobilį. To pakako tragiškoms pasekmėms.
Tokią tiesą pareigūnai atskleidė apklausę apie 10 liudytojų, gavęs ekspertų išvadas. Vieno lengvojo automobilio ekipažas tikino, kad abiturientės automobilio vietoje galėjo atsidurti ir jis, nes tuokart vos išvengė susidūrimo su iš priekio atlėkusiu V. Lelešiaus vairuotu „mersedesu“. O tada, kai prasilenkė, išgirdo didžiulį trenksmą – merginai išvengti susidūrimo jau nepavyko.
Kelio danga (asfaltas) toje vietoje buvo sausa, matomumas geras. V. Lelešiaus automobilis prasilenkdamas skriejo neleistinai įvažiavęs į priešingos krypties eismo juostą, nepalikęs tarpo iš šono, kad nekliudytų priešais artėjusio merginos automobilio.
Dar paaiškėjo, kad V. Lelešius negalėjo vairuoti dar ir dėl to, jog jo vairuotojo pažymėjimo, įgyto prieš 10 metų, galiojimas buvo jau pasibaigęs prieš pusketvirto mėnesio. Jo susitvarkyti vyras negalėjo, nes slapstėsi nuo policijos.
O abiturientė vairuoti buvo pradėjusi prieš 7 mėnesius, tačiau dėl jos vairavimo priekaištų nebuvo nei anksčiau, nei paskutinėje šios šaunios merginos kelionėje.
Po avarijos daug kas siuntė net mirtinus prakeiksmus V. Lelešiaus adresu – pirmiausia dėl to, kad jis tuo metu turėjo sėdėti už grotų, nes buvo nuteistas už sukčiavimą, tik bausmę atlikti vengė. O praėjus pustrečio mėnesio po šiurpios avarijos, V. Lelešius išties mirė vienoje Vilniaus ligoninėje, būdamas jau suimtas. Mirė nuo lėtinės ligos, kuri, iki tol negydyta turbūt dėl tų pačių slėpynių, progresavo. Prieš mirtį V. Lelešius nespėjo išgirsti galutinės pareigūnų išvados, kad dėl abiturientės žūties kaltas tik jis. O Kazlų Rūdoje dabar kalbama, kad kaltininkui bausmę paskyrė likimas...
Irena ZUBRICKIENĖ
