Priminiau Valstiečius. Ir čia - "aptiktas draudžiamas žodis ar frazė"?

Dominykas Vanhara. Apie ministrų kaitą; Penktadienio proga pakalbėkime apie ministrų kaitą. Kaip visuotinai žinoma, dabartinė premjerė, dar jos paskyrimo premjerės pareigoms metu, plėšėsi marškinius ant krūtinės sakydama, kad jei, neduok Dieve, koks jos ministras pateks į kokį skandalėlį ir neatsistatydins, tuomet atsistatydins ji pati. Ir, kaip žinome, skandalų ar skandalėlių, kurie būtų susiję su ministrais, prisikaupė tiek, kad net Lietuvos geležinkeliai suvargtų, kol viską išvežtų. Ir nei ministrai kokie atsistatydina, nei premjerė juos atstatydina, nei pati atsistatydina. Pradėkime nuo to, kad pats premjerės pasakymas, kad: „Jei susikompromitavęs ministras neatsistatydins, tuomet atsistatydinsiu aš“, yra ganėtinai beprasmis. Konkrečiai – Konstitucijos 92 str. 2 eilutė reglamentuoja, kad ministrus skiria ir atleidžia Ministro Pirmininko teikimu Respublikos Prezidentas. Iš šios Konstitucijos nuostatos matome, kad ministrų skyrime ir atleidime dalyvauja du subjektai: Ministras pirmininkas teikia, Prezidentas skiria arba atleidžia. Tačiau, sistemiškai aiškinant paminėtą Konstitucijos nuostatą kartu su Konstitucijos 96 str. 2 eilute, kuri reglamentuoja, jog ministrai, vadovaudami jiems pavestoms valdymo sritims, atsakingi Seimui, Respublikos Prezidentui ir tiesiogiai pavaldūs Ministrui Pirmininkui, matome, jog ministrai ne tik yra skiriami ir atleidžiami Ministro Pirmininko teikimu, bet ir yra tiesiogiai jam pavaldūs. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. lapkričio 23 d. nutarime yra nurodyta, kad: „Teisė skirti drausmines nuobaudas ar skatinti yra vienas iš svarbių svertų, padedančių vadovui pasiekti, kad jam pavaldūs asmenys tinkamai atliktų savo pareigas ir vykdytų vadovo nurodymus.” Taigi, jei Vyriausybėje susiklosto tokia situacija, kad vienas ar kitas ministras praranda Ministro Pirmininko pasitikėjimą, Ministrui Pirmininkui nereikia laukti, kol tas ministras pats atsistatydins.