Tokią mintį ji išsakė TV3 žinių „Dienos komentare“, kur ją kalbino žurnalistas Vladimiras Laučius.
Šį savaitgalį Šeimų gynimo maršas. Kaip jūs vertinate šį reiškinį ar įvykį?
Patį maršą ar žmonių susirinkimą reikšti kokią nors piliečių nuomonę aš vertinu teigiamai. Šiuo atveju yra keletas aspektų, kurie man atrodo yra verti dėmesio.
Pirmiausia, kai šis renginys buvo anonsuotas, daug kalbama buvo apie tai, kad tai bus taikus savo pozicijos pareiškimas žmonių, kurie nerimauja dėl tradicinės šeimos likimo, nors aš sakiau ir sakysiu, kad nematau nei vieno politiko politinėje padangėje, kuris būtų prieš tradicinę šeimą. Kad žmonės yra linkę atsižvelgti į kitos lytinės orientacijos žmonių interesus, tai jokiu būdu nereiškia, kad tie žmonės yra prieš tradicinę šeimą.
Labiau liūdina tai, kad mažai to taikumo girdisi iš organizatorių. Daugiau girdisi pareiškimų, kurie kartais ribojasi su tuo, kas aprašyta baudžiamajame kodekse – grasinimai ar panašūs pareiškimai. Man atrodo, kad mokant kitus žmones gyventi, reikia labai aiškiai pačiam laikytis tų pačių nuostatų, kurių reikalauji laikytis kitų.
Jūs pritartumėte šio maršo oponentų nuostatai, kad šeimų ginti nereikia, niekas jų nepuola?
Šeimų, manau, tikrai niekas nepuola tiek, kiek žmonės patys puola savo šeimas. Man atrodo, kad didžiausią grėsmę šeimai kelia tai, kad žmonės yra linkę neįsiklausyti, negerbti, neieškoti sutarimo, o kartais tiesiog ieškoma paprastesnio, greitesnio, lengvesnio sprendimo. Lietuvoje dėl to ir skyrybų skaičius niekada nebuvo mažas.
Vakar šioje studijoje Darbo partijos atstovas Mindaugas Puidokas kaip tik sakė, kad grėsmė šeimoms vis dėlto yra, nes dabar Laisvės partija, jūsų koalicijos partneriai, reikalauja partnerystės įteisinimo, o kaip rodo kitų vakarų šalių patirtis, po partnerystės būna ir vienos lyties asmenų santuoka, ir vaikų įvaikinimas. Ką jūs į tai atsakytumėte?
Aš manau, kad čia yra argumentavimas ad absurdum, kai bandai savo norimą gąsdinimą privesti pavyzdžiais, kurie nebūtinai demonstruoja loginę veiksmų seką.
Bet kuris šių sprendimų, apie kuriuos jūs kalbate, yra atskiras sprendimas, dėl kurio atskirų šalių politikai sutaria, apsisprendžia arba ne. Yra daugybė šalių, kuriose partnerystė yra įteisinta, tačiau nėra priimta kitų sprendimų nei dėl įvaikinimo, nei dėl santuokos.
Tūkstančiai žmonių vis dėlto atvyksta išreikšti savo pozicijos, kaip jūs manote, ar žmonės nesijaučia paprasčiausiai neišgirsti? Ar jie nesijaučia politiškai neatstovaujami, neturintys tradicines vertybes ginančios konservatyvios partijos parlamente?
Aš jau ne vieną kartą sakiau, kad atstovavimas yra vienintelis būdas, kaip galima užtikrinti savęs atstovavimą politinių sprendimų priėmime. Tai yra dalyvavimas rinkimuose ir pasirinkimas politinės jėgos, kuri geriausiai atspindi tavo įsitikinimus.
Partijos vadovai, atstovai Vyriausybėje paprastai komentuoja, vertina visus politikos dalykus, ypač jei tai yra partijos ar Vyriausybės vadovai. Šiuo atveju jūs nesate Tėvynės sąjungos narė. Kur dingo jūsų partijos pirmininkas Gabrielius Landsbergis, kodėl negirdime jo komentarų, vertinimo, pozicijos, kad ir šiuo konkrečiu klausimu?
Partijos pirmininko pozicijos – kiek jos norima sužinoti, tiek jos yra sužinoma ir įgarsinama. Taip, Gabrielius Landsbergis dirba tokį darbą, kuris gana dažnai, net ir šiomis sąlygomis, reikalauja jo nebūti Lietuvoje, bet tiek, kiek jis būna Lietuvoje, visos Lietuvos aktualijos būna pakomentuojamos tiek, kiek komentarų yra prašoma.
Niekaip nesibaigia diskusija su prezidentūra dėl to, kas turėtų vykti į Europos Vadovų Tarybą. Kaip jūs vertinate kai kurių Tėvynės sąjungos politikų pareiškimus? Omenyje aš turiu Žygimantą Pavilionį, poną Maldeikį, kurie labai aštriai kalba prezidento atžvilgiu. Kaip vertinate jų retoriką, ar ji jums atrodo priimtina?
Retorika yra individualus kiekvieno politiko dalykas ir nebūtina visiems naudoti tokią pačią retoriką, tuos pačius žodžius ar turėti vienodą nuomonę. Aš vertinu kaip jų asmeninę nuomonę, kuri yra atsieta nuo pačios diskusijos pagrįstumo ar nepagrįstumo.
Kokius žodžius naudoti diskusijoje yra viena ir tai specifiškai yra susiję su kiekvieno politiko būdu.
Bet jei jie pradėtų viešai keiktis necenzūriniais žodžiais, jūs irgi sakytumėte, kad tai jų asmeninė raiška?
Aš nepalaikyčiau tokios raiškos, bet tai nereiškia, kad aš esu jų auklė, kuri turėtų juos fiziniais ar kitais būdais viešai auklėti. Manau, kad jie abu yra suaugę žmonės, kaip ir visi politikai yra suaugę žmonės ir visi savo būdą reikšti savo nuomonę pasirenka patys. Juo labiau, kad aš nei vieno negirdėjau keikiantis.
Visą pokalbį žiūrėkite reportaže, esančiame straipsnio pradžioje.
